Labai paslaptingas yra Edinburgas
Edinburgo istorijos išskirtinai šiurpios – nuo pilies kalno į ežerą nustumtos galimai raganos, iš kapų pavogti numirėliai, tai vienur, tai kitur atrandami kaulai (kartais atrandama 100 metų pradingusi karūna, bet dažniau tai kaulai), karsto dangtį netikėtai pakėlusi pakaruoklė Megė, iš aštunto aukšto į skersgatvį šliūkštelnami naktiniai puodai, berniukas, vis dar užgrojantis dūdmaišiu užmūrytame tunelyje po Karališkąja mylia, ir net tai, kas atrodo mielas drambliukas iš tiesų yra apie kūdikių pelenus.
Tai sakykit jūs man, sakykit, kodėl tokiame vaiduokliškame mieste taip jauku būti?!
Pamatai štai tokį skersgatvį, vedantį nežinia kur, ir be jokio nerimo į jį neri. O paskui išneri lyg niekur nieko. Atrodytų šie skersgatviai sukurti siaubui – tamsūs, drėgni, tokie, kur garsas sklinda greičiau nei šviesa. Prieš pora šimtų metų tokiuose skersgatviuose kažkur aukštai prasiverdavo langai, pasigirsdavo šūksnis „Gardyloo!!!“, ir į gatvę pasipildavo dešimties asmenų šeimos pripildytas naktinio puodo turinys.
Bet kai tuose skersgatviuose atsiduri šiandien, yra tik smalsumas, paslapties užuomina ir saugumo jausmas. Be to vamzdynai – akivaizdūs įrodymai, kad „Gardyloo!!!“ laikai likę praeityje.
Tai kodėl, vis dėlto kodėl tokiame tamsiame mieste taip jauku būti?! Gal todėl, kad Edinburgas neapsimeta švelnia nekaltybe, neperdažo savo istorijos pastelinėmis spalvomis. Leidžia mums žinoti, kas čia vyko, bet kartu parodo, kad visa tai jau ramiausiai suvirškinta ir likę praeityje. Šiurpios istorijos nebėra realia rizika. Kaip gotikoje susiraitę raguotos – uodeguotos būtybės – baisu, bet gražu.
Ir taip, grįžus namo, vartai Edinburgo nuotraukų albumą, kažkodėl nerandi tiek vaizdų, kiek galvoji kad bus. Kažkodėl neužfiksuotas lieka pasivaikščiojimų žavesys, pilis negražiai išėjusi, kapinės plokščios, patranka su raidėmis LT nesutalpinta visa, daugeliu atveju išvis neaišku, į ką taikiausi, škotų su kiltais ir dūdmaišiais išvis nėra.
Pusė nuotraukų – prifotkinta dagilių žiedų visokiose neįtikėtinose vietose, įskaitant bažnyčias, pastatų fasadus, suvenyrų krautuvėles, tvoras ir transporto žiedus, į kuriuos įvažiuojama neįprasta kryptimi.
Dagilis (Cardus) – škotų nacionalinis augalas, kurį beje savo simboliu yra pasirinkęs 17 amž. įkurtas prakilnusis Dagilio riterių ordinas. O nacionalinis gyvūnas – vienaragis! Pasakoja, kai rinko nacionalinį gyvūną, pretendentu buvo ir dramblys, bet rinkikai sako, ai, nepaistykite niekų, ar gali būti, kad toks gyvūnas egzistuotų, didžiulis su plevėsuojančiomis ausim, o vietoj nosies kažkoks straublys, ai, nu nesapnuokit ir nebalsuokit už neegzistuojantį gyvūną. O štai vienaragio ragas buvo paklotas komisijai prieš akis kaip įrodymas, ir jis be to vyriškumo simbolis, ir be to, žmonės, klausykit, labai svarbu, be to jis gali perdurti liūtą! Liūtą, kuris yra Anglijos simbolis!
Grįžus namo, vartai Edinburgo nuotraukų albumą, kažkodėl visos nuotraukos rudai pilkos. Atsiminimai ryškūs, nuotraukos ne.
Visos nuotraukos rudai pilkos, nebent papuoši jas savimi. Šiek tiek pasviręs Edinburgas, juk savaitgalis, ir miestas linguoja lyg sūpynės, o taurėse niekada nepripilta tiek daug, kad kas nors išsiteliuskuotų.
Nakčiai sutemus, o sausio menesį tas nutinka anksti, staiga sumanai, o vat štai noriu ant kalno! Ir paskui džiūgauji matydama pradėtų bet nebaigtų statyti Šiaurės Atėnų kontūrus dangaus fone, tas keletą kolonų, teigiančių harmonijos tobulybę. Ir paskui džiūgauji, nuo kalno matydama miesto šviesas, karūnuotus bokštus, gatvėmis judančių automobilių šviesas, tuščias, bet apšviestas darbo vietas netolimame daugiaaukščiame biure, o tolumoje švytinčius laivus. Nes taip, ten turi būti jūra! Švytintys laivai atrodo lyg kabėtų ore. Oi kaip ačiū už šį vaizdą, – tyliai sau murmuliuoji, paeini dar kita kryptimi… ir pamatai žalią vikšrą po Artūro sostu! Nes Edinburgas toks jau yra, visur ir bele kur parūpina siurprizų.
Kitą vakarą ant to kalno užlipi su vienu reikšmingu siurprizu (kuris yra žmogus, bet nesigilinkime, kas toks, tik kad jo atvykimas Flixbusu į Edinburgą yra siurprizas). Tada dar pasižavi visais vaizdais. Virš Šiaurės Atėnų kontūrų teka Mėnulis. Sugriaunamas įsitikinimas, kad ten matome laivus jūroje, nes atlikus moksliškus matavimus supranti, kad tai sala. O “vikšras” kitą vakarą švelniai violetinis.
Daugybėje vietų yra daugybė monumentų iškilioms asmenybėms. Ant postamentų perskaitai kažkada per paskaitas girdėtus vardus, pačiupinėji D. Hiumo kojos pirštą, jau grįžus namo, užsilauži galvą klausimu, tai ką, ar Hiumas buvo basas, nes per batą gi nebūtum čiupinėjus kojos piršto. Dėl vieno aišku – sugalvotas noras išsipildys dar šią vasarą!
Kas šis gražuolis ant žirgo greta mano nakvynės vietos? Nebepamenu. Surasti būtų nesunku, bet neieškokim. Būtent tokį įsivaizduoju aš žygūną atjojantį iš Londono su naujausiomis karalystės žiniomis. Pavyzdžiui tokia: “Numirė karalius, tegyvuoja karalius!” Raitelis iš Londono į Edinburgą keliauja tris dienas, todėl ir dabar visos karalystės naujienos nuo Mercat Crosso ceremoninio pastato čia viešai perskaitomos po trijų dienų. Nes tradicija! (niekaip neįkalbu DI, kad patvirtintų šią tradiciją, bet jei gidė škotė su šuniuku sakė, kad taip yra, tai taip ir yra!).
Daugybėje vietų Edinburge daugybė monumentų gyvūnams.
Kas buvę Edinburge, visi žino apie ištikimąjį šunį Bobį, kuris iki savo dienų pabaigos, tai yra 14 metų, atsisakė pasitraukti iš kapinių, kur palaidotas jo šeimininkas. Bobis figūruoja ekskursijose, pasakojimuose, suvenyruose. Betgi kiekvienose kapinėse savo šuo. Šis yra valkata Bumas, šiaip jau iš San Diego (JAV), bet miestai yra susidraugavę per šunis ir vienas kitam nusiuntę savo šunų skulptūras. Tradiciškai šunų skulptūros Edinburge pagerbiamos padedant jiems pagaliukų, skirtų žaisti. Ir nublizginant nosis.
Blizga ir lokio Vojteko nosis. Apie jį buvau skaičiusi Lenkijos temoje. Atrastas našlaitis rudasis lokys Antrojo pasaulinio karo metu tapo Lenkijos armijos kareiviu. Lenkai jį priglaudė, užaugino. Lokys valgė su kariais, keliavo su jais, padėdavo pernešti sviedinių dėžes, ir net buvo išmokytas rūkyti. Kad galėtų lokį pasiimti ten, kur karas juos nuvesdavo, lokys oficialiai buvo įrašytas į sąrašus kaip eilinis Vojtekas. Bet raskime atsakymą – kodėl jis Edinburge? Nes po karo lokys Vojtekas buvo apgyvendintas Edinburgo zoologijos sode.
Madam, šio rašinėlio autorė, neapsilankė Edinburgo zoologijos sode, bet išėjo pasivaikščioti paupiais.
Medžiai be lapų leidžia įsižiūrėti į pastatus ir tiltus.
O paupio takas nuveda ten, kur ir visus turistus: Dean Village. Ten gyveno malūnininkai, nes miestai yra alkanos būtybės, jiems kasdien reikia duonos, taigi ir miltų.
Reikia kepyklų ir kepėjų. Ar šiame herbe ant pastato pavaizduotos duonkepės lyžės su bandelėmis? DI tvirtina, kad ne, sako čia labiau mūrininkai. Aš juo netikiu, nes įžvelgiu viršuje javų pėdą, ir išvis man čia matosi bandelės. (beje pats DI pripažįsta: Svarstyklės reiškia teisingą svorį, o tai yra kritiškai svarbu duonos gamyboje ir prekyboje.) Kaip ten bebuvę, pastatų su herbais, užrašais, dagiliais, neįprastais elementais ten daugybė, galima ištisas dienas spręsti rebusus arba paleisti fantaziją.
Tarp malūninkų sau gražius namus pasistatė ir vienas turtingas ponas, laikraščio savininkas. Bet nėra visiško džiaugsmo savo gražiuose namuose, jei vaizdas pro langą – lūšnos ir vargingi darbininkų gyvenimai. Tada jis nupirko sklypus, kuriuos matė pro langą, lūšnas likvidavo, darbininkams pastatė gražų raudonų plytų daugiabutį. Imkite ir gyvenkite! Tik nedarykit nepadorių veiksmų – tokia buvo gyvenimo šiuose butuose sąlyga. Sekmadienį turite eiti į bažnyčią. O vakare būti namuose. Šioje foto nesimato, bet bokšte su gaidžiu yra laikrodis, kad visi žinotų kada kam laikas.
Nuo bokšto su gaidžiu iki užeigos su gaidžiais. Tyrimo tikslais užsisakiau hagį. Tik belaukdama jo atnešant, palengva pradėjau įtarti, kad nebūtinai gausiu tradicinę škotišką versiją. “Virtuvėje vieni lenkai, ir savininkas yra lenkas”,- išdavė man padavėja Rakelė, kuri yra italė. Galimai ir hagis buvo šiek tiek sulenkintas (įvyniotas į blyną, kokį lenkai vadina naliesnikais), todėl kitus kartus ėjau valgyti pas škotus.
Išties tai ne kitus kartus, o vieną kartą kitą dieną, nes Edinburge pabuvau tik dvi dienas su trupučiu. Patiko.
Dagys (Carduus) 🙂
Ačiū už reportažą.