Panevėžio centre pora valandų iki autobuso
Nuo autobusų stoties labai netoli paėjus yra Panevėžio centrinė aikštė. Kai tarp autobusų yra pora valandų, pats tas pasivaikščioti. O Panevėžio centras ypatingas tuo, kad jame yra ąžuolų ir vešlių žolinių augalų.
Laivės aikštė ilgai buvo miesto prekybos centras: joje vykdavo turgūs, aplink išsidėstė smuklės. XIX a. pradžioje atsirado pirmosios nuolat veikiančios parduotuvės, kitos prekybos įstaigos, o tarpukariu aktyviai kūrėsi bankai.
Štai kokie ąžuolai aikštėje. Kai daugybė miestų savo aikštėse medžius nužarino be gailesčio, nepalikdami nieko, kad darytų pavėsį, tai Panevėžio ąžuolai labai gerai nuteikia.
Du ąžuolai pasodinti 1930 m. – Vytautui Didžiajam pagerbti ir Lenkijos okupuotam Vilniui atminti.
Dviratis tik dekoracija, nelabai orginali, bet miela.
Epochos paminklas. Kažkada reprezentyvus, o dabar liūdnokas
trylikos aukštų buvusio viešbučio „Panevėžys“ pastatas.
Pastatytas 1972 m., oi su juo sieti dideli planai. Tai buvo vienas aukščiausių to meto Lietuvos viešbučių. Statybos prasidėjo 1968-ųjų gruodį: dvi statybininkų pamainos dvi paras be poilsio liejo pamatus. Lyjant į statybų aikštelę dieną ir naktį be paliovos važiavo betonvežiai iš Panevėžio gelžbetonio gamyklos.
Viešbučio išorę statybininkai tinkavo sumaltomis „Ekrano“ gamyklos stiklo duženomis. Jų likdavo pagaminus brokuotus televizorių kineskopus. Puošybai iš Uralo atvežti balto marmuro grūdeliai ir kitos unikalios apdailos medžiagos.
Specialiai viešbučiui gaminti nestandartiniai baldai, nestandartiniai veidrodžiai, nestandartiniai šviestuvai, užuolaidos… Teko net kitą vandens bokštą pastatyti, nes iki tol buvo mažesnis už 13 aukštų pastatą, todėl nepajėgė jam tiekti vandens.
Viešbutyje gyventi galėjo 308 žmonės. Buvo 178 vienviečiai ir dviviečiai numeriai, iš jų 21-as – liukso.
Privatizuotas 1994 m. Bet jį priveikė skolos, todėl 2015 m. iš varžytinių pastatą nusipirko statybos trestas. Planavo visko daug ir gražaus, bet…
Aš su fotografavimo telefonu vaikštau aplinkui, o į mane iš aukšto žvelgia Miltinis. Išskirtinio ryškumo žvaigždė, ir nesiruošiu čia skelbti jo biografijos, bet vienas faktas tikrai įdomus. Po karo Juozą Miltinį atsiuntė Panevėžyje kurti teatrą ir skleisti sovietinę ideologiją, bet su ideologija paėjo nelabai, Todėl jį 1954 metais išsiuntė į Vilnių. Ir įsivaizduokite tik, Miltinis išvažiavęs į Vilnių nuolat slaptai bendravo su Panevėžio teatru, slapta režisavo teatro spektaklius, dėl to buvo iš Lietuvos išsiųstas į Maskvą. Nu kuom ne tremtis? Tremties vietos – Vilnius, Maskva, kad tik toliau nuo Panevėžio. 1959 m. Juozui Miltiniui buvo leista grįžti į savo postą Panevėžio dramos teatre.
Teatras susilaukė tokio pasisiekimo, kad žiūrovų salės būdavo visiškai užpildomos, pažiūrėti J.Miltinio spektaklių žmonės atvykdavo iš visos Sovietų Sąjungos, net ir lietuviškai nesuprasdami.
Miltinio žvilgsnis jau toks arogantiškas, kad akivaizdžiai pradedu suvokti savo menkumą ir slapstausi už kampo jį fotografuodama.
Paminklas Miltiniui pastatytas 2007 metais, režisieriaus 100-ųjų gimimo metinių proga.
O štai ir dar vienas svarbus asmuo. Monumentas Panevėžio miesto įkūrėju laikomam Lietuvos didžiajam kunigaikščiui ir Lenkijos karaliui Aleksandrui.
Dabar aplink vyksta rekonstrukcijos, karalius Aleksandras viską prižiūri ir saugo statybines medžiagas.
Panevėžyje tik išsukus iš centrinės aikštės, patenkame į kažkokius kiemus su kaptiorkėmis.
Panevėžys negaliu paaiškinti kodėl, bet asociajuojasi su fotografija. Bet ir per pora valandų pasivaikščiojimo tai pasitvirtina. Viens dalyks, užtikau, kad kaip tik vyksta paroda “Tai ko nebebus…”, ogi su jos autoriumi Tadu Kazakevičium susipažinau neseniai. Iki tol nieko apie jį nežinojau, bet kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad ypatingo ryškumo žvaigždė.
O štai ir dar viena žvaigždė. Toks Kinčinaitis man labai daro įspūdį savo telefonu darytomis nuotraukomis, o štai žiūriu jis už lango.
Na ir dar keli žingsniai netoli autobusų stoties, ir dar keli vaizdai.
