Jelgavos ledo skulptūros – oficialaus atidarymo dieną
Ledo figūros gražiausiai žibėjo saulėje, bet buvo už tvoros, o vidun nieks neleido. Sužinojau, kad atidarys tik vakare šešiom, bet ką daryt, kad man autobusas namo keturiom?
Suradus plyšį, įlindau. Policininkas juoda uniforma capt už racijos ir eina prie manęs. Policininke, aš jam sakau, aš viena, maža ir iš Lietuvos specialno ledovye skulptūry posmotret. Policininkas nusivedė pas kitus vyrus ir pridavė jiems mane latviškai. (Paskui sužinojau, kad tas, kuris LEIDO, buvo Purvincs. Sužinojau tuomet, kai bandžiau iš jo interviu paimt, ir būtų jis man tą interviu davęs, iš tikrųjų tai ir davė, bet ekspromtu nesugalvojau įdomių klausimų, tik visokius nykius).
Vaikščioti po Uzvaras parką kelios valandos iki atidarymo buvo labai puiku: švietė saulė, švytėjo skulptūros ir darė didžiulį įspūdį, jos buvo jau 98 procentais baigtos, tik kai kurias dar truputį grandė jų autoriai. Ta proga ir su ponais menininkais būč galėjusi pasišnekėt, iš tikrųjų tai ir pasišnekėjau, bet ekspromtu nesugalvojau įdomių klausimų, tik visokius nykius.
Nuo takelių sniegą valė keli gražūs traktoriukai ir kelios pagyvenę merginos su šiūpelėm, jos vilkėjo ryškias liemenes ir ryškų makijažą. Visi buvo puikiai nusiteikę. Paskui išsibaigė fotiko batarkės, o tos dvi poros atsarginių beveik iš karto irgi buvo kapiec, bet argi čia bėda?!
Sugalvojau, kad reikia į Jelgavos ledo skulptūrų festivalį atsivežti lietuvių tautą iš pasienio teritorijų. Bet jiems nepasakysi, davaj, rytoj varom. Kol vyko organizaciniai dalykai, atšilo oras.
Kas belieka daryt? Skambinu vietinei ledo ekspertei ir sakau: “mama, ar ledas atlaiko šį oro atšilimą?”, ir ji atsako: “tos kelios pliusinės temperatūros dienos yra niekis. Ledas tebėra pusmetrio storumo ir lipti ant jo saugu.”
Ji nėra ledo skulptorė, ji tik mėgsta prasigręžti lede skylutę ir žvejoti. Nu bet vistiek, ledas yra ledas, ane?
Jelgavos ledo skulptūros – po pliusinės temperatūros
Atvažiuojam autobusu. Šįkart aš su raudona kepure ir keturiasdešimt keliauninkų. Privažiuojam prie tos didžiosios tvoros ir ką matom? – skulptūrų likę nebedaug, ir tos pačios labai suplonėję, bet kas liūdniausia, kad vėl viskas užtverta – uždaryta, ant vartų prikabintas baltas popieriuks, o ant jo užrašyta SLĖGTS.
Gerai, kad aš jau žinau, kur yra plyšiukas, pro kurį galima įlįst. Policininkas, kaip priklauso, pirma capt už racijos, o paskui eina link manęs. Atrodo ligtais kitas, ne tas kur anąkart, bet tiksliai nežinau. “Slėgts”‘- jis man sako, o kad geriau suprasčiau, tai paaiškina: “festivaliu koniec”. Aš jam sakau, jei pareisiu į autobusą ir taip pasakysiu, tada man bus koniec, todėl policininkas padidina plyšį, pro kurį galima patekti vidun, ir sugarma čia visas keturiasdešimt plėšikų. Oi. Norėjau pasakyt, keturiasdešimt keliaunininkų.
Nufotografuoja patirpusius likučius.
Viena Dama bando išgauti pažadą pirma iš manęs, paskui iš policininko, kad iki vakaro dar tos skulptūros išstovės, nes jos vaikai žadėjo vakare atvažiuoti su mašina. Nieko mes jai negarantuojam. Viena keliauninkė bando nufotografuoti kitą, apsikabinusią ledo žmogų, o tas tik šnai ir pasitiesia jai po kojomis, pavirtęs daugybe ledo gabalėlių.
O moralas koks?
Neatidėliok gerų dalykų, o tai ims jie ir subyrės po kojomis, pavirtę daugybe ledo gabalėlių.
