. Septyni virtieniai - Part 4
1.pagaminta-išragauta, tinklaraščio svečiai 5 comments

Bulvių apkepas Gratin Dauphinois

By Dalia on April 15th, 2012

Kol aš sėdėjau išsižiojus pas dantistą, spėkit, kas mano virtuvėj lupo bulves? Grynų gryniausi prancūzai! Ot! Jie iš pat Prancūzijos atvažiavo dviračiais. Mergina vardu Klotilda, bet vaikino vardas man tebėra neaiškus. Jis užrašomas labai ilgu žodžiu su daugybe raidžių, bet ištariamas vienu skiemeniu, panašiu į Dium.

(O kaip mes vadiname Prancūziją,- paklausė Klotilda, ir labai stebėjosi, kad pirma raidė P, o ne F). O mes stebėjomės, kad prieš išvykdami jie savo rinkimų teisę galėjo perleisti kitiems žmonėms, jisai – mamai, jinai – kaimynei. Pasirodo Prancūzijoje tai galima.

Klotilda su juo (kurio vardas man per sudėtingas) važiuoja į San Peterburgą, o paskui į Japoniją. Dviračiais. O kadangi kelias aplink pasaulį eina kaip tik per mano namus, tai nusprendė truputį stabtelti ir pagaminti ką nors prancūzišką. Gratin – tokio tipo patiekalo pavadinimas, o Dauphinois reiškia tą vietovę, iš kur Guillaume yra kilęs. Tsakant to regiono patiekalas.

Bulvių apkepas Gratin Dauphinois

kiekiai apytiksliai

  • 1 kg bulvių
  • 0,5 l pieno
  • 3 skiltelės česnako
  • 200 g grietinės
  • druskos, juodų maltų pipirų, muškato riešuto

Bulvės nulupamos, supjaustomos griežnėliais  ir išverdamos piene. Turi būti supjaustytos plonai (apie 2 mm storio), nes storesni gabaliukai neišvirtų, sakė tas prancūzas,  o verdant reikia vis pamaišyti, nes taikosi prisvilti.

Kai išverda, įberiama druskos, juodų maltų pipirų ir muškato. Suverčiama į kepimo indą, Užberiama labai smulkiai supjaustyto česnako. Viršus aptepamas grietine (galima grietinėle, bet prancūzai skirtingai nuo italų draugauja ir su grietine, sakė G.). Apie 10 min kepa orkaitėje 180C. Paskui kelioms minutėms įjungiamas grilis.

Paskui su visu kepimo indu pasidedame ant stalo ir prancūzas visiem įkrauna į lėkštę. Gardu! Tas česnakas, sakyčiau, gana netikėtas.

Nu bet kaip iš tiek daug raidžių kaip Guillaume gaunasi tik vienas skiemuo, ir kur dingsta tos abidvi L raidės?

1.pagaminta-išragauta 2 comments

Makaronai su cukinijomis

By Dalia on April 12th, 2012

Šiandien rytą labai anksti kėliaus, nes buvau girdėjus, kad tekant saulei moteriškės išsirengs plikos ir sušoks į tvenkinį maudytis, tai norėjau pažiūrėt, galvojau, gal su fotiku kur netoliese prasisuksiu. Bet kol aparatą išsivyniojau, nusistačiau funkcijas, gražieji kadrai jau iš vandens išlipo, nu dėl kompanijos tada pūkštelėjau vandenin ir aš, nes suveikė bandos jausmas, žinot, jeigu visos, tai ir aš… Makaronus su cukinija fotkinti lengviau, anie kantriai gali lėkštėj išbūti pozų nekeisdami, tuo ir naudojuos, nešiodama lėkštę per visas palanges ir ieškodama saulės

Makaronai su cukinija

  • 300 g makaronų
  • 1 svogūnas
  • aliejaus
  • 1 jauna cukinija
  • druskos, pipirų
  • gniužuliukas špinatų (turėjau šaldytų)
  • prieskonių chimi churi, arba kokius mėgstate
  • 100 ml grietinėlės

Kol verda makaronai, pasidarome padažiuką: aliejuje pakepiname susmulkintą svogūną kol pasidaro skaidrus. Įberiu gabaliukais supjaustytą cukiniją ir pakepinu, kad šiek tiek apminkštėtų, bet šiek tiek traškumo išliktų. Įmetu špinatus – jeigu jau žalia, tai žalia! Padruskinu, papipirinu, užberiu chimi-churio, kurie man atrodo labai universalūs, ir grietinėlę. Užkaitinu viską. Suberiu išvirtus, nusunktus makaronus ir dar viską kartu perkaitinu. Teoriškai dar turėtų tikti tarkuotas sūris.

1.pagaminta-išragauta 4 comments

Kiaušinių dažymas alksnio žieve – patikrintas ir garantuotas metodas

By Dalia on April 8th, 2012

kiek teko skaityti apie kiaušinių dažymą natūraliais dažais (burokėliai atseit dažo raudonai, dilgėlės – žaliai)… nieks man nesigauna, išskyrus blyškias užuominas. Vienintelis šis receptas alksnio žieve yra ne sykį išbandytas ir visada veikiantis.

Teoriškai reikėtų viską susiruošti ir rauginti savaitę, kad dažai pasigamintų, bet kadangi mėgstu atidėlioti paskutinei dienai, tai šiuos dažus susiruošiau vieną vakarą, o kitą dieną jau naudojau, ir viskas puikiai veikė.

Juodi dažai iš alksnio žievės

  • kelios saujos alksnio žievės
  • šiek tiek surūdijusių gelžgalių
  • ko nors rūgštaus (galima acto)
  • pora saujų svogūnų lukštų

1. Reikia rasti alksnio rąstų. Pavyzdžiui aš vaikščiodama gatvėmis dairausi, kas kokių malkų turi parsivežęs, jei pas ką yra alksninių, galima nueiti paprašyti šiek tiek žievės. Alksnio rąstus galima atpažinti iš ryškiai oranžinio pjūvio. Šiemet tokių malkų pas nieką nepamačiau, nuvažiavau į mišką ir pamačiau, kad iš vieno griovio pripjauta ir priguldyta alksnių, tai pasidrožiau žievės nuo jų. Aš pjaunu nuo medžio, kuris yra dar nenudžiuvęs – nudrožus gabaliuką žievės, pjūvis iš pradžių būna baltas, bet per kelias minutes pasidaro oranžinis. Tai dar vienas patvirtinimas, kad medis yra alksnis.

2. Į kibiriuką sudedu žieves ir parūdijusius gelžgalius. Užpilu dažniausiai skysčiu nuo raugintų agurkų, o jei tokių neturiu, tada vandeniu su actu. Žievės ir gelžgaliai turi būti apsemti. Palieku viską geriau kelioms dienoms, bet kaip patyriau, suveikia ir po paros.

3. Į skystį, kuris pasidaro juodas ir šiek tiek paputojęs, pamerkiu kiaušinius. Nevirtus. Labai tinka merkti vašku margintus. Palieku kiaušinius valandai – dviems.

4. Išgriebiu kiaušinius – jie dar nebūna pajuodę, o tik labai neryškiai papilkėję.

5. Išverdu svogūnų lukštuose. Nusidažo patvaria juoda spalva.

Alksnio rąstus atpažįstu iš oranžinės spalvos

Alksniai turi žirginėlius, kurie paskui tampa mažais konkorėžiukais

alksnio žieve dažyti kiaušiniai

dažai per kevalą neprasiskverbia

1.pagaminta-išragauta 3 comments

Keksas su razinomis

By Dalia on April 5th, 2012

Jau Dainai garantuotai atsibodo matyti vis tuos pačius žvejus, kad ir kokie gražūs jie būtų. O aš gi kepiau puikiausią keksą, ir net nufotkinau prieš išeidama į žiemgalių pergalės minėjimą (žiemgaliai ne kokiai liurbiai buvo, prieš 725 metus apsirengė šarvais iš briedžio skūrų ir užpuolė Rygą, kur gerokai davė į kaulus Livonijos ordinui). Bet aš dabar tik apie keksą… jo nuotraukos įsimaišę į kovų su kardais vaizdus, o recepto, brač, neberandu.

Peržiūriu visą krūvą makulatūros ant virtuvės palangės. Cantuccini receptą randu, Talino miesto planą randu, sąskaitas už telefonus ir šiukšles randu, kažkokio Egidijaus75 emailą užrašytą randu, o ko ir kiek dėjau į keksą – ne.  Tai surizikuosiu ir parašysiu iš atminties – kad sviestas + aliejus atsimenu gerai, kad 3 kiaušiniai tai tiksliai, kad razinų ir cukraus dėjau – akurat. O kiek miltų???

Keksas su razinomis

  • 100 g sviesto,
  • 3 šaukštai aliejaus
  • 150 g cukraus
  • vanilinio cukraus
  • 3 kiaušiniai
  • miltų apie 200 g
  • 2 šaukštai krakmolo
  • 2 šaukšteliai kepimo miltelių
  • 200 g razinų

Glajui

  • 50 g sviesto
  • 100 ml pieno
  • 50 g cukraus

Sviestą palaikau šiltoje vietoje, kad suminkštėtų, bet neištirptų. Įmaišau cukrų ir vanilinį cukrų. Įmaišau aliejaus. Dedu po vieną kiaušinius ir gerai išmaišau.  Miltų pradžiai pasisemiu maždaug stiklinės dydžio šiupeliuką, šį kiekį sumaišau su krakmolu ir kepimo milteliais ir įsijoju į tešlą. Išmaišau… jei tešla atrodo skystoka, įsijoju miltų dar – kad būtų tiršta, bet dar šaukštu išmaišoma tešla. Razinas sumaišau su trupučiu miltų (kad kepdamos nenusileistų į dugną, o pasiskirstytų daugmaž tolygiai), ir įmaišau į tešlą. Suverčiu viską į skardą. Kepu 180C apie 50 min. Smeigdama peiliu (lyg žiemgalis priešą) patikrinu, ar iškepęs.

Leidžiu atvėsti. Viršų apipilu saldžiu glajumi – visus jam skirtus produktus pakaitinu puode storu dugnu kol sutirštėja).

Žiauriai skanus keksas, net E. valgė, prieš tai išrakinėjusi visas iki vienos razinas.

Nuotykiai prie puodų, kulinariniai įspūdžiai ir šiaip plepesiai 6 comments

Žvejai ir žuvis

By Dalia on March 29th, 2012

“Padėti? Ne, tai nėra moterų darbas…”,- šypsosi mums vaikinas madingai žila barzda apšepęs.

Šeštadienio rytą Rimini prieplaukoje iš jūros grįžę žvejai pardavinėjo savo laimikį. Kai kas pirko, kai kas šiaip vaikščiojo pakrante.  Nuotaika visų gera. Šis vaikinas tvarkė tinklus, vienus jūros gyvius pripažindavo laimikiu ir išėmęs iš tinklo rūšiavo į teisingas dėžes, o kitus, krabukus visokius, kaukšteldavo guminiu plaktuku.

Šitie sutvėrimai nežinau kaip vadinasi. Aišku, kad ne žuvys. Ir ne krevetės. “Cicale di mare”,- sako vaikinas su guminiu plaktuku. Iš mano veido mato, kad tokių žodžių gyvenime aš nesu girdėjusi, tai išgriebia vieną ir pademonstruoja – žiūrėk, ji atrodo kaip maldininkas. Va taip atsiklaupia, o taip sudeda maldai savo galūnes. Ar suprantu dabar?

Aha, suprantu. Jūros maldininkas.

Šitie vaikinai kilę iš pietų. Rytą išplaukia į jūrą (oi, tai yra, išeina į jūrą, nes tikri jūrininkai jūromis vaikšto, o plaukia tik šūdukai)… išeina į jūrą, priešpiet sugrįžta su laimikiu, ir čia pat iš laivų ką sugavę parduoda. Kasdien eina jūron, tik pirmadieniais ilsisi. Kartais daugiau pagauna, kartais mažiau.

“Žiūrėk, čia ryklys!”,- sako Iza.

Jis papuolė po peiliu, jau neteko gyvybės, tuoj neteks skūros, vartomas mikliose rankose su aštriu peiliu. Iš tiesų, ir žiobtai kaip žyklio, ir pelekas toks. Tik kad nedidelis.  Jau Iza gundėsi, kad davaj perkam ir išsikepam, paskui galėsim girtis, kad esame valgę ryklienos. 30 eurų už kilogramą, bet galėtų atpjauti ir mažesnį gabaliuką. Aš žmogus bais skūpus, tai atkalbėjau, kad neperkam to ryklio. Bet šiaip jau dėl žuvies nusleidau.

Sakau, pažiūrėkim, ką perka kiti.

Kiti perka kažkokius minkštus ploščius liežuvius. Tai yra, žuvis tokias, plokščias, pailgas, baltais pilvais.

Kaip jas paruošti?- paklausiau. Tuoj gavau daugybę atsakymų, nes kažkodėl ir laivuose, ir krante susirinkusiems buvo smagu mudvi su Iza matyti žuvis perkančias.  Šias žuvis reikia kepti! O valyti ar reikia? Ne, nereikia valyti, tiesiog imti ir kepti. Iza, – aš jai sakau, šių žuvų net valyti nereikia! Kaip tai! – stebisi Iza, jos gi visos gleivėtos!

O kaip jas užmušti?- klausiu, bet nuo to klausimo kažkodėl visi pradeda leipti juokais. Kas čia per juokai? Aš dar įsivaizduoju, kaip nevalytą, gleivėtą žuvį ant keptuvės mesti, bet gyvos tai nea.

Vaikinas žuvų pardavėjas sako – paprastai užmušti. Paukšt ir numeta vieną ant valties dugno – atseit parodo kaip. “Palaikyk iki rytojaus, nebereiks užmušinėti”,- patarinėja kažkas iš susirinkusių.

Kol mes čia visus juokinam savo klausimais, prekyba vyksta gyvai. Tarpuose tarp žuvies svėrimų vaikinas žvejas išklausinėjamas, kaip gyvuoja jo vaikutis. “Jau dviejų mėnesių. Aštuonis kilogramus sveria!”- giriasi žvejas. Aš patylom pagalvoju, kad labai daug. Bet juk žvejai mėgsta svorius šiek tiek pagražinti.

Mes nusiperkam šešias žuvis. Iza sako, paprašykim gatavai negyvų. Sakau: “sei, morti”, ir vėl visi leipsta juokais.

Šešias žuvis plokščias kaip liežuvius ir tris jūros maldininkus. Nes valgysim trise.

Išsikepėm ir suvalgėm.

Žinot, kas keisčiausia: kad padruskinti pataikiau tiek , kiek reikėjo. Savo namuose Ponui Didžiajam Ekspertui su padruskinimu neįtinku niekad, o šias žuvis niekad nematytas, su pavadinimu neįsidėmėtu, su druska, sumaišyta su maltais rozmarinais, kažkaip ėmiau ir padruskinau tinkamai.

Ech, gera buvo žuvis…