“Auselės” Bario gatvėse

Buvau skaičiusi, kad Bario senamiestyje moterys susėdę tiesiog gatvėse daro naminius makaronus “ausytes”. Nelabai rimtai tokius paskaitymus vertinau – galvojau, gal retsykiais, kai vyksta kokios nors senovinių tradicijų demonstravimo šventės. Bet kad taip nukeliautum į Barį, eitum gatve ir pamatytum procesą… ak, nu baikit, vaikščiodami Lietuvos gatvėmis gi ne kasdien užtinkame lietuves, makaluojančias sviestamušes ar peržegnojančias ką tik iškeptą duonos kepalą.

Pala, o kas čia per dėžutės, uždengtos užuolaidomis, pastatytos gatvėse?

Nu pažiūrėkim arčiau prikišę nosis: mažučiai dailūs tešlos gaminukai, kuriuos norėtųsi, bet negalima vadinti makaronais. Jie yra orecchiette (tariama “orekiete”) – auselės. Moteris jų prigamino, o dabar padėjo apdžiūti. Lauke, prie savo namų durų.

Tokie tie senamiesčio ypatumai – gyvenimas vyksta kaip viduje, taip ir gatvėje. Pirmojo aukšto kambariai dažnai net neturi langų, užtai durys dažnai būna atidarytos. Žvilgt, kas štai už tų durų – ogi lova. Kitur pasidairius matai žmones žiūrinčius televizorių, trinančius pomidorus, o taip pat…

…sėdinčias prie stalo moteris ir formuojančias “auseles”. Kovo mėnesį gatvėje šiai veiklai dar per šalta.

Mudvi kai pamatome atidarytas duris, kartais pabandome įsibrauti. Kur kambary lova, tai ne, ten nelendame, bet jei matome, kad moterys formuoja “auseles”, tada taip.

“Mes norime pamatyti, kaip jūs tai darote,”- sakome. Moterys atsignybia po gabaliuką tešlos, sukočioja tokį pailgą, o tada atpjauna nedidelį gabaliuką peiliu, spustelėdamos pirštais taip, kad gaunasi “auselė”. Jos dirba sparčiai, iš šono žiūrint atrodo, kad labai lengva. “Ne, nėra lengva, jei nesi įpratusi nuo vaikystės”- sako jos.

Bario senamiestyje tokia gatvė, kur kiekviename name daromos orecchiete yra tik viena.

Dar pro vienas duris įėjome – sunku nebuvo, durys buvo atidarytos, tik šiek tiek užremtos faniera, bet vyresnioji senjora žvilgsniu leido užeiti. Sakome, kad labai norime pabandyti, tai nusiveda nusiplauti rankų, padeda kėdę (abiems vieną) ir paduoda peilius. Mes sukonstruojame kažkokius varvolius, o ne orekietes, dar kartą perminkome savo tešlos gabalėlius, žiūrime kaip senjora rodo judesius sulėtintai – peiliu šnai, pirštais spust, bandome… Ne, nesigauna. “Nėra taip lengva, kaip atrodo, turi išmokti nuo mažens,”- sako vyresnioji. Jos dukterys – tikri orecchiette fabrikai. Moterys per dieną padaro apie 10 kg auselių. Juos parduoda turistams ir restoranams.

Nagi tikrai apmaudu, kad mums nesigauna. Iza ima pasakoti, kokius virtienius darydavo jos mama Lenkijoje. O iš kur esu aš? Moterys bando įsivaizduoti, kur yra Lietuva, gal kažkur ten, kur Prancūzija. Aš vardinu šalis, kurios skiria Lietuvą ir Italiją. Jų vaizduotė sustoja kažkur ties Lenkija.

Pagaliau suformuoju iš tešlos tokį daikčiuką, kuris man atrodo beveik kaip auselė, nors šiek tiek kliša, bet moterys sako, oi ne, jokia čia orekietė. Mums nepavyko, kaip ir visiems kitiems, kurie bandė. O italams ar pavyksta? – klausiu. “Ne visiems,”- atsako moterys. “Ne visiems, tik tiems, kurie išmoko nuo mažens”.

• Tweet
• Buffer
• Pin It