Moteris, kuri valgė kirmėles
Afrika jai atrodo nuostabi. Šiuo metu ji yra du metus trunkančioje kelionėje po pasaulį, sėdi ant gretimos lovos su savo ipodu ir žiovauja, bet šiandien sužinojau, kad prieš kelerius metus ji buvo Afrikoje, kur patyrė nuostabiausius dalykus savo gyvenime.
Kokiu būdu ten keliavai?- klausiu jos, man pačiai Afrika atrodo bauginanti ir pavojinga. Paprastai,- atsako ji. Buvo prie Viktorijos krioklių ir ten pamatė skelbimuką apie stovyklavimą Zambezės upės saloje.
Tuo metu saloje vyko mergaičių brendimo šventė. Kartu su moterimis ji šoko ritualinius šokius, moterys iš jos pasijuokdavo, kad nemoka taip šokti kaip jos… o miegoti eidavo į savo pašiūrę pasiėmus žibalinę lempą. Pašiūrėje nebuvo nei langų, nei grindų. Miegojo ant kilimėlio ant žemės, o durų angoje pastatydavo žibalinę lempą, nes per ją laukiniai žvėrys nelįsdavo į palapinę. Naktimis girdėdavo juos kaukiant ir riaumojant, o hipopotamai buvo taip arti, kad girdėdavo jų kvėpavimą. Naktį, kai eidavo sisiuko, žinojo, kad svarbiausia negalima atsidurti tarp hipototamo ir vandens, nes bus kapiec.
O kirminai buvo visai skanūs. Su padažiuku. Mopani jie vadinosi. Buvo renkami nuo mopani medžio, nes tik ten veisiasi. Klausiu, ar teko jai pačiai tuos kirminus susirinkti. Ne, atsakė ji, ji net nematė to medžio, tą darydavo vietiniai žmonės – pririnkdavo kirmėlių, pagamindavo su padažiuku ir patiekdavo keliems tuo metu saloje stovyklavusiems svečiams.
Internetas sako, kad mopani kirminai turi be galo daug baltymų. Visą savo kirmėlišką gyvenimą jie daro vienintelį dalyką – ėda mopani medžio lapus. Jei surenki juos maistui, pirma turi išspausti sultis, paskui padžiovinti, o tuomet jau skrudinti arba gaminti su padažiuku. Beje, Europos Sąjunga labai domisi vabzdžių ir kirmėlių panaudojimu maistui ir net finansuoja tokius tyrimus. Pirmoj vietoj, žinoma, Madagaskaro tarakonai, nes jiems auginti nereikia specialių medžių.
Moteris, kuri valgė kirmėles, po savo Afrikos nuotykio išliko gyva… dabar jai 66 metai, ir ji keliauja aplink pasaulį, stebėdama aplinką, kalbindama žmones, jausdama atmosferą ir nebijodama ragauti tai, ko gauna.
Pingback: Tortas "Pavlova" | Septyni virtieniai