Mėlynių uogienės istorija

Man patinka daiktai su istorijomis. Net jei tai tik mėlynės.

Todėl paimu stiklainiuką mėlynių uogienės ir svajingai sakau: “Šita mėlynių uogienė…”. Padarau svajingą pauzę…, per kurią deja pamatau, kaip namiškiai susižvalgo ir nutaiso veidus. Jiems visai nepatinka, kad pasakoju daiktų istorijas.

Bet ką daryt, kad mėlynių istorija jau užkilusi iki mano kaklo, kad jau kutena burną ir veržiasi būti papasakota?

Tai va. Uogienė išvirta iš mėlynių, kurias mudvi su Lina šią vasarą rinkome Latvijos pušyne. Uogų buvo labai daug. Rinkom jas, vaikščiojom nuo vieno mėlynienojaus iki kito tai susitikdamos, tai išsisiskrdamos, tai pasiklysdamos, tai atsiklysdamos. Miške stovėjo dar viena mašina, prie kurios laiks nuo laiko pareidavo latvė su kibiru voveruškų, jas išpildavo į bagažinę ir vėl dumdavo į mišką.

Mes voveruškų radom tik kelias. Bet mėlynių – daug.

Prisiuogavę sutarėme, kad nusipelnome gardžiai pavalgyti. Kadangi Tervetėj nebėra graiko nei jo tavernos, nuvažiavom iki Pūtelkrogs. Jis yra vienkiemyje prie nelabai reikšmingo kelio, bet geras, todėl žmonės ir iš toliau čia atvažiuoja pavalgyti.Mes sėdėjom palaimingai lauke ąžuolo pavėsyje, ir viskas mums ten patiko: ir ką matėm, ir ką valgėm ir ypač kaip jautėmės.

Žinai ką, aš jai sakau, davaj čia negeriam kavos nei nevalgom deserto, davaj pavažiuojam dar link Jelgavos ir atrandam kur mano pažįstamas italas Andrea teikia savo tiramisus. Su Andrea kaip susipažinom, tai irgi yra istorija, bet dabar nepasakosiu, o kavinė, kur jis pardavinėja savo tiramisus… žinojau tiek, kad prieš įvažiuojant į Jelgavą nuo Zaleniekų, prie vandens telkinio, kur yra veik-park.

Taigi mes su Lina pro Zaleniekus važiavom link Jelgavos. Tiksliai nežiojom kur, bet žiūrėjom telefone žemėlapy, kur yra koks vandens telkinukas. Prie kiekvieno iš jų apsilankėm, o taip pat kiekvienoje vietoje, kuri bent truputį atrodė panaši į kavinę, o taip pat kaimo parduotuvėje bei nedidelėje duonos kepykloje, ir visų klausinėjom, ar jie žino kavinę, kur pardavinėjami tiramisu. Arba kur yra veik-park. Arba kur kavinėje dirba italas.

Nieks nežinojo.

Paskui įsukom į teritoriją, kur tiramisu kavinė būtų ypač tikusi: tikras Atpūtas komplekss, čia buvo vandens telkinys, gražių tilčiukų, visokių puošmenų, poilsio namelių ir dideliais langais restoranas. Yes!!! – pasakiau, ir mes į tą restoraną nuėjom.

Prisitatė padavėja. Mes niekur nesisėdom, pirm tegu mum atsako, ar turi desertų, ir tegu pateikia jų sąrašą. Hmmm… hmm…. mes sąrašą gavom ir jį tyrinėjom. Atslinko supratimas, kad čia brangus restoranas. Atslinko pojūtis, kad mes apsirengę kaip į mišką, ir kad mūsų pirštai, delnai ir lūpos tamsiai violetiniai. Atslinko aiškumas, kad desertų sąraše tiramisu nėr. Ir niekada nebūna.

Tada pakėlę smakrus išdidžiai išėjom. Nes tiramisu nav, italietis irgi nav.

Linai kažkodėl ėmė juokas.

Išvažiavome link namų, bet tokiu keliu, kur niekada dar nebuvome važiavę.

Todėl pamatėm tai, ko anksčiau matę nebuvome. Visokių nematytų laukų, krūmynų, medžių. Koks pastatas!- sušuko Lina. Stokim! Sustojom ir išėjome tyrinėti. Jis nebuvo kaip rūmai, bet į dvaro kaimynystę ko gera būtų tikęs. Neryškiai matėsi buvęs užrašas Pienotava. Pastatas nesugriuvęs, bet atrodė negyvenamas. Ant langų likę jaukios užuolaidėlės.

Mum reikėjo sužinoti, kas čia yra, todėl nuėjome į greta buvusią biblioteką. Ji nedidukė, nes yra kaime, kur viso labo kelios sodybos. Bet kokią nuostabybę ten radome! Bibliotekininkė, paaiškėjo, yra tikra “Ūzini pienotava” pastato sergėtoja ir istorijos rinkėja. Daug metų ji rinko visokias žinias, senas nuotraukas, užrašinėjo pasakojimus, ji net užuolaidėles pakabino ištuštėjusiame pienotavos pastate, kai atrodytų jaukiau. Kiekvieną kartą, kai karštą vasaros popietę pro bibliotekos duris įeina lietuvės apsirengę kaip į mišką su violetiniais pirštais, delnais ir lūpomis, ji sušvinta muziejininkės erudicija ir tikrų tikriausios kultūros savanorės entuziazmu. Neatsimenu, o gal net nežinojau jos vardo, bet ji tikrai prisidėjo prie to, kad 2020-ųjų vasarą vadinu nuostabia.

Ji, nedidelio kaimo bibliotekininkė, yra į mėlynių uogienės stiklainiuką uždarytos istorijos dalis, kaip ir neatrastas italo tiramisu, painūs latviški keliukai ir vandens telkiniai, pušynas, kuriame be mėlynių auga kadagiai, pataisai ir voveruškos, ir žinoma netikėtų atradimų ir patirčių bendražygė violetiniais pirštais, delnais ir lūpomis.

• Tweet
• Buffer
• Pin It