Marcipanai Taline

Muziejų galima padaryti iš ko tik nori, net iš saldumynų.   Marcipanų muziejukas nedidelis, jis labiau panašus į parduotuvę, bet kadangi iškaboj atpažįstamas estiškas žodis „muziejus“, tai įėjusi vidun pradedu ieškoti istorijos. Pardavėja už kasos aparato mažai panaši į istoriją, be to ji estų papročiu apsimeta, kad manęs nemato. Kitam kampe po staline lempa išrikiuoti balti blyniukai, teptukai ir ryškiaspalviai dažai. Ėėėėjjjj, pradedu aš visų klausinėt, ar tikrai čia muziejus?

Tada nuo kėdės kampiuky pakyla dėdulis ir parodo gaidžio formelę vitrinoje. „Šiai formelei apie 200 metų“,- sako jis. Marcipanai daromi iš maltų migdolų ir cukraus. Migdolai iš Kalifornijos, o cukrus iš Danijos. Suminkoma viskas į vienalytę masę, įspaudžiama į formą, o paskui išimamas jau koks nors cibulis, įdedamas į dėžutę su krakmolu ir apvoliojama juo. Nežinau, ką daro, kad nesijaustų specifinis žalio krakmolo skonis. Paskui dekoruojama. Į savo darbo vietą prie įjungtos stalinės lempos, teptukų ir dažų sugrįžta miela moteriškė ir ima paišyti alionuškų veidelius. Matau, kad bus koks penkiasdešimt veidukų. Moteris sako, kad šis darbas jai visai nenuobodus, nes kasdien piešia vis ką nors kitą. „Visi dažai maistiniai, leidžiami Europos Sąjungoje“,- aiškina man diedukas. Jis turbūt galvoja, kad aš prisipirksiu maišą marcipaninių medalių, nes yra nebejaunas ir nepastebi, kad man ant kaktos parašyta, kad esu biednas žmogelis.

Paruošti marcipanai tinka valgymui keturis mėnesius, „o paskui pasidaro tokie kieti, kad kaip mat išsilaužytumėte dantis“,- sako diedukas. (Aš jau norėjau pasirodyti, kad turiu išlaužtą dantį – išsilaužiau jį su sriuba, bet atsiminiau, kad niekas nemėgsta TMI, tai tik sulinksėjau lūpas suspaudus.)

Vitrinoje yra marcipaninių cibulių, ir marcipaninių vištos kūnelių, marcipaninių estų tautiniais rūbais, zuikių, drakonų ir visų Talino istorinių pastatų maketų. Net 1980 metų olimpinis meškiukas ir ruoniukas, prisimenantis tų metų regatą Taline. Visos kompozicijos vitrinose yra aštuonių metų senumo, valgyti jau nebetiktų, bet atrodo gerai.

Vitrinoje yra parudavusi lėlytė kartoninėje dėžutėje. Šiemet jai sueis 77 metai. Kažkada šią lėlytę savo sužadėtinei užsakė „karštas estas vaikinas“. Sužadėtinė, akivaizdu, praleido keturių mėnesių terminą, kai būtų galėjus nukąsti lėlės rankas ir kojas, o paskui laužyti dantų neberizikavo. Muziejui šią lėlytę padovanojo savininkės dukra, pati jau nebe pirmos nei nebe antros jaunystės.

Kur atsirado pirmieji pasaulio marcipanai? Dėl atradėjų šlovės varžosi Talinas ir Liubekas. Gyvų liudininkų nebėra, gi penkioliktas amžius! Kadangi buvau Taline, tai pagal jų versiją marcipanai išrasti čia, senoje nuo 1422 metų tebeveikiančioje vaistinėje. Tais laikaisi gydydavo džiovintų rūpūžių milteliais, o kad jie geriau lįstų, užkąsdavo dangiškais migdolais. Daktarai iššrašydavo receptą Panis Martius (Martyno duonai).

Nuo 18 amžiaus marcipanus pradėjo gaminti saldumynų verslininkai. Tai ir tebegamina.  Pati savo akimis mačiau. Tik ant danties nedėjau.

• Tweet
• Buffer
• Pin It