Mantas, kuris eina aplink Lietuvą

Paaiškėjo, kad ne tik kelias aplink pasaulį, bet ir kelias aplink Lietuvą eina pro mūsų namus. Tai va, Mantai, nesvarbu, kad visą dieną ėjai, kad kelyje jau šešioliktą dieną, kad sulijai, kad jau po vidurnakčio, dabar, Mantai, klok, ką esi patyręs, ir viskas ką pasakysi netrukus išeis į internetą. Mantas nesipriešino, net nežinodamas, kur jo pasakytas žodis eis, ir neįtardamas, kad darysiu jį virtienių žvaigžde.

Mantas sako, jis buvo ko gera labiausiai kelionei nepasiruošęs žmogus. Jei lažybų bendrovėse vyktų statymai „nueis – nenueis“, jo šansai būtų įvertinti niekingai, nes kelionių patirties jis turėjo nedaug. Paskelbus feisbuke apie būsimą kelionę, atsirado daugybė abejojančių, tačiau ir nemaža palaikančių. Nepažįstami žmonės kvietė užsukti pas juos.

Arčiausiai pralaimėjimo jis buvo antrą kelionės dieną. Sutiko žmogų, kuris įkalbėjo pasukti kitu, neva įdomesniu keliu, visą dieną ėjo kartu, varydamas savo dviratį arba lėtai važiuodamas šalia, ir visą laiką kalbėjo.  Smulkiai apibudindavo kiekvienos pakeliui pamatytos mašinos savybes ir koks jos variklis. Pirmą valandą dar atrodė įdomu… Naujasis pažįstamas pasikvietė nakvynės, už tai buvo apibartas mamos, tačiau ši greit atsileido: „gerai, kad šį kartą parsivedė normalų žmogų, nes praeitą  kartą tai grįžo su bomžu nuo autobusų stotelės.“

Mantas filmuoja gyvenviečių, pro kuriuos praeina, pavadinimus, upes, gražiausias vietas ir sutiktus žmones. Paskui iš viso to padarys filmą. O iš patirtų įspūdžių parašys knygą. Jau maždaug įsivaizduoja, koks bus jos pavadinimas ir viršelis. Gal matė kokių nors įdomių gyvenviečių pavadinimų? Kūčgalis… Pasvalietis. „Ilgai galvojau, kaip vadinasi šio kaimo gyventojai. Jei Pasvalyje gyvena pasvaliečiai, tai Pasvalietyje kas? Pasvalietiečiai?“

Mantas sako, gaila, kad dažnai nežino įdomiausių kelių ir eina tuo, kurį jam parenka navigacija. Kilometras po kilometro artėja link pasirinkto tikslo, kai aplink nesimato nieko įdomaus. Iš pradžių eidamas kalbėjo su savimi, bet maždaug ties Ignalina jau viskas buvo apkalbėta. Tuomet kuria scenarijus Humoro klubui, jei telefono baterija nenusekusi, prisijungia prie interneto, arba skambina draugams ir bendrauja.

Nustebino žmonių svetingumas. Per pirmas 16 kelionės naktų gal 5-6 kartus teko miegoti palapinėje. Jei neturi kontaktų nei kvietimų nakvynei mieste ar kaime, kur jį užklumpa naktis, jis klausia žmonių leidimo pasistatyti jų kieme palapinę. Jaunesni žmonės įsileidžia mielai. Senesni prisibijo. Bet jei gauna pabendrauti ilgiau, greit supranta, kad Mantas ne žudikas anei vagis, įsileidžia ir išpasakoja savo gyvenimus. Kai užsuka pas žmones vandens, neretai yra pakviečiamas ir pavalgyti, ir ko dažniausiai gauna? Gi sumuštinį su dosniai storu dešros griežinėliu.

„Žiniasklaida yra gerokai žmones įbauginusi. „Per televiziją juk neparodys, kad mane jau 16 naktų žmonės svetingai priėmė. Per televiziją parodytų, tik jei man kas nors nutiktų, nes TV nerodo, to, kas gera. Nusprendžiau daugiau niekada neiti kai tamsu. Teko iki vėlyvos nakties eiti į Kaltanėnus. Buvo penktadienio vakaras.  Automobiliai keliu važinėjo labai greitai arba zigzagais, iš jų dideliu garsu trenkė muzika, buvo nejauku. Į Kaltanėnus atėjau apie 2 val. nakties. Tik viename name degė šviesa, bet mane įsileisti bijojo. Pradėjau ieškoti, kur statyti palapinę. Gal prie bažnyčios, bet  pagalvojau, kaip ji ten atrodys ryte, todėl nuėjau į miestelio pakraštį. Pasistačiau palapinę ir prieš užmigdamas, prisirišau prie rankos kuprinę.“

Sykį nakvynei sustojo daugiavaikės šeimos namų kieme. 7 maži vaikai, motina truputį išgėrusi, ir tėvas parėjo vėliau truputį išgėręs, bet buvo labai svetingi, rūpinosi lyg aštuntuoju savo vaiku. Leido kieme pasistatyti palapinę. Tiesa, buvo truputį neramu, kai motina pasišaukusi visus vaikus kažką jiems pašnibždėjo… kažin ką? Gal kad gerai elgtųsi?

Kai eina per mažą miestelį, Mantas neretai jaučiasi lyg eksponatas. Jį stebi vaikai, močiutės už langų (kai jų žvilgsniai susitinka, susinepatogina, kad yra pastebėtos, ir pasitraukia už užuolaidų), ir prie parduotuvių ar barų budintys vyriškiai, kuriuos Mantas vadina miestelių sargais. „Labiausiai mane supranta keliautojai, arba tie, kurie keliautojų yra matę.“

Žeimelyje užsuko į atsitiktinio namo kiemą, ketindamas paklausti, gal galėtų pasistatyti palapinę, ir… buvo atpažintas! „Tu esi tas Mantas, kuris eina aplink Lietuvą?“ – ir Žeimelyje, pasirodo, yra jo feisbuko sekėjų. Jaunas vaikinas, šiuo metu gyvenantis užsienyje ir į Lietuvą sugrįžtantis tik atostogauti, nustebino išsamiomis ir labai įdomiomis žiniomis apie Žeimelį, o šis nedidelis miestelis nustebino, tuo, kad yra toks senas ir pilnas įdomybių.

Tarp Žeimelio ir Joniškio užklupo smarkus lietus su perkūnija. Žaibavo taip įspūdingai, kad norėjosi filmuoti. Tačiau pagalvojo, kad su filmavimo kamera, iškelta aukštyn lyg žaibolaidžiu, gali būti pavojinga. O ko labiausiai bijo? Po šiandienos – žaibų. Šunų. Gyvačių. Ar daug jų matė kelionės metu? Taip, matė… prie Nemenčinės buvo viena, ir žiūrėjo į jį. Bet tai buvo žaltys. Pamatė turbūt visus Lietuvoje gyvenančius žvėris, bėgančius per kelią. Nebėgo tik briedis, jis ramiai ėjo skersai kelio tarp Ignalinos ir Dūkšto.

„Senelis mane lydi kelyje“,- sako Mantas. Kelis sykius jis automobiliu buvo atvažiavęs ten, kur nakvynei sustodavo Mantas. Senelis sakė, kad nori pamatyti tuos miestelius. Tuo pačiu atveža siuntinuką nuo mamos. Maisto ir vaistų, kurių keliautojui galėtų prireikti. Jei ne mama, Manto kuprinė būtų lengvesnė.

Netikėčiausias dalykas, kurį sužinojome apie Mantą, kad jis yra mokęsis operinio dainavimo.

Šiandien rytą  išėjo į Žagarę. Pėsčiomis.

• Tweet
• Buffer
• Pin It