Mam, atpjauk dešros
Įeinu. Kambary 3 dviaukštės lovos, kai kuriose kažkas miega. Aš nedegdama šviesos šmurkšteliu į gultą apačioje, bet neužmiegu iškart.
Girdžiu: “mam, atpjauk dešros!” Labai netikėta, kad lietuviškai (mes Rygoje), ir šiek tiek netikėta, kad kažkas hostelyje yra su mama. Jos abi pasijuokia, peilių neišsitraukia, dešra nepakvimpa. Mama apatiniame gulte. Pro žaliuzes ant jos margos antklodės krenta šviesa, atrodo lyg apsiklojusi auksinėmis žvaigždėmis. Laiks nuo laiko iš antro aukšto pasigirsta klausimėlis, “mama, ar miegi”. “Ne. O tu?”- mama nori žinoti, gal ji miegodama klausinėja. Neišsiduodu, kad suprantu lietuviškai.
Dukra kažko negarsiai klausosi iš telefono, girdžiu tik bendrą burblenimą ir atskirus žodžius, jie skamba kaip joniškietiška šnekta, bet liurškia bele ką. Gal tokie būna šiuolaikiniai influenceriai? – “…nu ko daba veiksiu… eisiu dabar maudytis, nešuos telefoną…” Nusistebiu, kad kažkam norisi tokių blėnių klausytis.
Šalia mano gulto mano kuprinė, iš jos kyšo netikra saulėgrąža, kuprinėje beveik 2 tūkstančiai ne mano eurų, kuriuos turiu iki rytojaus pasaugoti.
Antram aukšte virš mano gulto nutyla knarkimas, prasideda vartymasis, girgždinant visą dviaukštę konstrukciją. Laiks nuo laiko kažkas kieto barkšteli į metalą, o kažkas nedidelio atrodo nukrenta žemyn. Pasižiūriu apie ir po savo lova, bent nieko nepamatau.
Netrukus nuo antro aukšto žemyn šlumšteli moteriškė. Tamsa kambary nėra aklina, pro žaliuzes į kambarį spindi Ryga. Matau moteriškę pliušiniais rūbais klūpančią, nes nukrito, žiūrinčią į mane ir nedrąsiai tiesiančią rankas link mano kuprinės, kurioje yra 2 kg saldainių ir 1920 ne mano eurų. Aš tada galvą kilst. Ji atsistoja. Pliušiniais rūbeliais visa minkštai apvalaina atrodo lyg žaislinė meškutė, tik ne iš veido, kuris jau seniai nebėra jaunas.
Ji išeina iš kambario, greit vėl sugrįžta, lipa į savo gultą, vartosi, kažkas vėl barška į lovos metalines dalis. Paskui matau vėl nusileidžia basos kojos. Kris ar nekris? Sėkmingai. Bet tada jau aiškiai ir nedviprasmiškai pasisuka į mane. Sako rusiškai, kad ji sovsem slepaja, tai yra visiškai akla, nes nukrito jos akiniai. Nesakau nieko, nenoriu išsiduoti, kad suprantu rusiškai, bet pasijungiu savo ciklopą – žibintuvėlį ir pašviečiu aplink. Nieko nėra. Pliušinė meškutė sudejuoja. Aš pašviečiu dar, nes kažkas gi iš tikrųjų krito. Ir pamatau po lova akinių stikliuką. Oooo, meškutė laiminga man dėkoja, lipa aukštyn, vėl vartosi. Kurį laiką beveik tylu, tik vėl pasigirsta: “mama, ar nemiegi?” “Ne. O tu?”
Apsikabinu savo saulėgražą ir bandau užmigti.