Jei Lenkijai giedočiau odę, priedainis būtų “makowiec”

Lenkiją, turbūt, labiau myliu negu ne. Yra argumentų už (kalnai!!!), yra argumentų prieš, bet  nieko nepadarysi, ji neišvengiama, jei sausuma keliauji į Europą. O kaip sako iš lūpų į lūpas perduodamas išminties perlas, jei kažkas tokio visai neišviangama, belieka atsipalaiduoti ir stengtis pajusti malonumą.

Yra toks dalykiukas Lenkijoje, kuris labai pagelbėja pajausti malonumą. Makoviecą pamilau nuo pirmo paragavimo ir ištikimai tebemyliu. Aguonų vyniotiniai, pardavinėjami mūsų turgeliuose ir parduotuvėse deja jam neprilygsta.  Klausi, ar daug aguonų? “Taip taip, labai daug”,- atsako lietuvis pardavėjas… ir tikrai, vietomis randi, kad sluoksnio storis siekia net kokius tris milimetrus, bet už pusantro kąsnio tampa punktyriniu. Bulka ir tiek.

Tuo tarpu lenkiškas..! Mmmm…… Mes, valgytojai, puikiai suprantame, kad tikroji aguoniečio vertybė yra aguonų sluoksnio storyje, ir tą supranta lenkų kepėjai. Makowieco reikia ieškoti mažose kepyklėlėse, ir geriau klausti, negu dairytis akimis, nes gali nutikti, kad neatpažinsi. Paprastai jis būna vyniotinio pavidalo, bet kartais pasitaiko kaip koks plokštainis. Gana dažnai, deja, išvis nepasitaiko. Aš lenkiškai tik tą žodį ir temoku, pasakau jį kaip burtažodį, ir mažos kepyklėlės Kobieta ima žvilgsniu naršyti po stalčius ir lentynas “Niema”,- gana dažnai atsako, kaip suprantu, dar ką tik jo buvo, bet ajajaj, jau visas išpirktas.

Esu bandžiusi išsikepti namuose. Ne kartą.

Tai yra mano pravalų pravalas ir užsitęsusi nesėkmė. Aš dar neatspėjusi makowieco paslapties – kaip padaryti aguonų sluoksnį, kuris atpjovus peiliu atrodytų kaip sluoksnis, o ne kaip juodi biralai. Kas tas aguonas sutvirtina? Iki standžių putų suplakti kiaušinių baltymai, įmaišomi darant įdarą, labai neilgai teišlieka putų gabalais, dar prieš kepimą ima virsti skystimėliu, kepimo metu išvarva per šonus ir galus ir sukepa ant blėko pasibjaurėtina balute. Siaubs.

Iš nevilties net esu pirkusi aguonų įdarą skardinėse, lenkų gamybos. Maniau, jau čia bus garantuotai, o paskui dar per lupą perskaitysiu ant skardinės šonų surašytą sudėtį, kas per paslaptis… trumpai tariant, nieko gero nei skardinėje, nei sudėtyje.

Dar nesu paskelbusi galutinio “pasiduodu”, dar aš tą makowiecą kepti bandysiu, ir netgi paslaptį gal perprasiu – paskutiniai bandymai buvo gerseni už pirmus ir teikė vilties, o be to visi rezultatai buvo valgomi…

Kadangi savo keptu makowiecu negaliu pasigirti, išversiu keletą receptų, rastų internete.

…o jeigu dar turi kantrybės skaityti – vienas kelionių įspūdžių rašinėlis, beje kitose internetinėse erdvėse jau skelbtas, ir net bandytas įsiūlyti kelionių žurnalui, kur buvo išvadintas itin silpnu kaip rašinėliu, ir neįspūdingu kaip nuotykiu. Nesąmonė! Tegu kol kas nemoku iškepti makowieco, bet patirti įspūdžius ir rašyti rašinėlius tikrai moku!

Viena valanda iki Gluchački

Prie grupės ketinau prisijungti tik trečią dieną. Žinojau, jie planuoja nakvynę Gluchački, buvau gavusi emailu gabaliuką žemėlapio ir šiokius tokius nurodymus. Kažkodėl žemėlapis neatsispausdino, tai atsispaudinau googlemap ir ant jo tušiniu pasidėjau kryžiuką, kur turiu atsirasti.
Nuo Varšuvos važiavau traukiniu, paskui vienu autobusu, paskui kitu… Pakeliui nusipirkau tokio labai puikaus pyrago su aguonom, vadinosi makoviecu. Ketinau tą pyragą panaudoti prisigerinimui prie grupės, nes nė vieno jų gi nepažinojau. Net nežinojau kiek jų.
Tai va, iš autobuso išlipau teisingoj kryžkelėj, paėjau galiuką iki kaimo, perėjau visą ilgą ilgutėlį kaimą, o toliau turėjau eiti takeliu. Vietiniai žmonės maloniai sveikinosi ir klausdavo kur Pani (t.y. aš) eina. Atsakydavau, kad į Gluchački. Ai, atsakydavo jie, apie valanda kelio iki ten. Jie kalbėdavo lenkiškai, nors Pani, t.y. aš, manė, kad lenkiškai ne razumije, bet kažkaip suprasdavau.
Takelis kilo aukštyn. Po kokio pusvalandžio ėjimo priėjau vyrus, statančius namą. Gluchački? – ai, valanda kelio, – sakė jie.
Paskui, kaip Frankas ir rašė, priėjau turistinę trasą, pažymėtą specialiais ženklais. Iš tiesų tai net 3 trasas – raudoną, mėlyną ir geltoną. Jos visos ėjo kartu, ir visos kilo aukštyn. Takelis ėjo žole, nors kartais virsdavo akmenų ruožu, kartais – purvynu. Kojos peršlapo ir apsidrabsčiau maurais išeigines kelnes. O takelis vis kilo aukštyn. Einu, uždususi, suplukusi, bet einu. Vaje, galvoju, kaip aš tokia suplukusi grupei pasirodysiu… bet čia tik iš pradžių taip galvojau. Paskui jau mintys buvo tokios “moteriške, prieš pasiryždama žygui kalnais, turėjai į pasą pasižiūrėti. Turėjai pažiūrėti, kiek tau metų!”

Bet moteriškei nėr kur dėtis, ėjimas/kopimas tęsiasi. Taip priėjau “Granica Panstva”, tai yra Lenkijos pabaigą ir Slovakijos valstybę. Man ten nereikėjo, bet vistiek kokius tris žingsnius įžengiau į Slovakiją, nes dar niekad nebuvau buvusi.  Man reikėjo eiti turistiniu taku išilgai sienos, pažymėtu raudonais ženklais. Pastebėjau, kad takas nebekyla aukštyn, reiškia jau buvau viršūnėj, bet deja negalėjau išdidžiai dairytis, nes viską užstojo miškas.

Paskui priėjau kryžkelę. Buvo toks stulpas, ant jo balta rodyklė rodė į kairę, parašyta “nocliegi”. Ir geltona trasa ėjo į kairę. Bet man reikėjo eiti raudonąja. Paėjau į kairę – jokio raudono ženklo. Sugrįžau, paėjau į dešinę – jokio.
Pastovėjau.
Vėl paėjau į kairę.
Hmmmm
Dar į dešinę, į kairę, pastovėjau, vėl į kairę…

Parašiau Frankui SMS. Frankas – mūsų vadas, kurio tada dar nepažinojau. Parašiau – nebežinau kur eiti, sušukit visi garsiai, gal išgirsiu. Neišgirdau. Kurį laiką pasusirašinėjom, bandydami išsiaiškinti kur man eiti. Tik raudonąja, eik tik raudonąja – rašė jis. Nu nebėr tos raudonosios, dingo. O tuo metu sutemo. Turėjau žibintuvėlų “made in China”… nu ką bepridursi, in China…
Tuo žibintuvėliu beveik pasišviesdama pasistačiau palapinę. Parašiau Frankui, kad viskas man gerai, susitiksim rytoj. Įlindus palapinėn, iškart pasijutau gerai. Nusprendžiau, kad ne nuodėmė tokiom aplinkybėmm bus gabaliukas Makoviec. Toks nemenkas gabaliukas. Labai skanu, valgiau gulėdama.
Jau po kokios valandos, kai beveik jau atradusi buvau miego tašką, vėl gavau sms. “Mes vis dar tavęs ieškome, gal gali sukurti laužą arba kas minutę garsiai sušukti”. Jezusmarija, va tada tai paliko nefaina. Aš čia taip puikiai įsitaisius, o jie dar blaškosi patamsiuose ir manęs ieško. Iškišau galvą iš palapinės, pasvarsčiau, ką turėčiau šaukti ir garsiai subliuvau: FRANK!!!!
Vėl paSMSinau, kad nebeieškotų. Dėjau dar gabaliuką makovieco. Nu dar sykelį sušukau Frank. Dar dėl užtvirtinimo paSMSinau, kad būtų dėl manęs ramūs ir užmigau.

Pabudau, nes buvo šalta. Kažkas vaikščiojo apie palapinę ir skleidė keistus garsus, panašiai kaip raugėjimas ar prunkštimas. Pamaniau kad elniai, nes buvau mačiusi vieną dar eidama raudonąja trasa. Iškišus galvą iš palapinės pamačiau, kad dangus žvaigždėtas, bet daugiau nemačiau nieko, nesgi tamsus miškas aplink. Nu ta proga dar šmotelį makovieco, ateip ateip vakare dantų nebuvau valius. Apsiklojau viskuom ką turėjau, truputį apšilau ir išmiegojau iki ryto.

Diena išaušo saulėta, ne taip kaip vakar. Tingiai išsidžiovinau mantą, papusryčiavau makoviecu, tingiai susipakavau kuprinę, parašiau raštelį “Dalia was here” ir užkišau prie to stulpo, ties kuriuo vakar vakare pasimečiau. Nusprendžiau eiti į sekančios dienos tašką ir ten vakare kitus susitikti.

Paėjus gabaliuką, pamačiau kelių žmonių grupę su kuprinėmis. Jie žiūrėjo į mane, aš žiūrėjau į juos. Paklausiau, ar kuris nors iš jų yra Frank. Vienas aiškiai netiko, nes buvo moteris, du buvo per seni, likusysis kaip ir tiktų. Jie paklausė manęs, ar iš Lietuvos. Taip!!!!!!
Be be be, a vot ir ne. Ne mano grupė tai buvo. Jie tik turėjo man žinutę nuo pakeliui sutiktų mano draugų – kad eičiau pas juos į Gluchački, nes iki ten visai arti, tik viena valanda kelio.

 

Šis įrašas projekto Languota prijuostė temai Svetimų kraštų skonis

7 thoughts on “Jei Lenkijai giedočiau odę, priedainis būtų “makowiec”

  • 2010/11/29 at 17:18
    Permalink

    et, pačioj įdomiausioj vietoj baigėsi 🙂
    kaip ten toliau sekėsi? kaip kaip? papasakosi?

  • 2010/11/29 at 20:31
    Permalink

    va, va… pačioj intrigos viršūnėj palikom išsižiojusios 😀 prašom papasakoti kuom viskas baigėsi.. įtariu laimingai?..

  • Pingback:Makowiec – lenkiškas aguonietis | Septyni virtieniai

  • 2010/11/30 at 02:38
    Permalink

    Tai aišku, kad viskas gerai baigėsi.
    Ateičiai įgijau daugiau drąsos ir patikimesnį žibintuvėlį.

  • 2010/11/30 at 10:31
    Permalink

    Na, moterie, pavarai! 🙂
    O dėl makovieco – aš jau kelis metus kepu žiauriai sėkmingą vyniotinį, įdaras visiškai nebėga ir iškepus nebyra, nes aguonos yra mirkomos, sumalamos, dedami su cukrumi ištrinti tryniai ir standžiai išplakti baltymai. Tikrai tobulas! Ir šviežias kelias dienas išlieka. 😉

  • Pingback:Nuklausytos frazės | Septyni virtieniai

  • 2012/09/02 at 21:50
    Permalink

    nu patiko, juokiausi ir vėl juokiausi 🙂

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

Facebook Like Button for Dummies