“Žalia mėsa gaunasi mėlyna”

“Žalia mėsa gaunasi mėlyna”,- sako fotografas Artūras, pakelia stalą ir pavertęs šonu užguldo jį ant kito. Marketingo nuotraukose natūralumas yra apgaulingas, ką tik nuskintos petruškos bet kaip sumestos ant seno kaimiško stalo iš tiesų yra kruopščiai sudėliotos pincetu, jų koteliai dvidešimt kartų sukioti į visas puses, ieškant geriausios kompozicijos, o ryto rasa užpurkšta pulverizatoriumi. Senas medinis stalas – viso labo dvi lentos savotiškoje “palapinėje” (ant stalo šonu paguldytas kitas stalas, ant kurio kojų užmesta balta šilkinė skepeta, pro kurią eidama sušvelnėja prožektorių šviesa. Žalia mėsa, (kuri iš tiesų yra raudona, čia toks lietuvių kalbos triukas, skirtas užsieniečiams supainioti), natūraliai nufotografavus gaunasi nenatūraliai pamėlusi, todėl fotografas padažo teptuką į raudonus maistinius dažus ir padaro ją “natūralesnę”. Kiaušinis skęsta šaltibarščiuose, bet mes gi nepripažinsime tokios nuotraukos, kurioje kiaušinis bus nuskendęs. Mums reikia, kad jis “natūraliai” švytėtų paviršiuje, todėl šaltibarščių gelmėse fotografai tveria ramsčius iš visko, kas pasitaiko po ranka ir tokiu būdu konstruoja natūralumą.

Įdomu yra tai, kad fotografas iš anksto žino, kokia trajektorija judės mūsų žvilgsnis po nuotrauką, ir ties kuriais taškais stabtelės. Mums tik atrodo, kad žiūrime taip, kaip norime. Visai ne, mūsų žvilgsnis yra profesionaliai vedžiojamas nuo baziliko lapelio per visus sūrio gabalėlius tam tikra kryptimi, ir netgi emocija yra pasufleruojama. Šviesos šaltinio aukštis ir vieta nusakoma kaip tam tikros valandos šviesa, pvz.: “8 valandos ryto šviesa, 11 valandos šviesa”.

Kiekvienos profesijos atstovai turi savų iššūkių, gudrybių bei savų anekdotų. Labai įdomu, jei pasitaiko proga įkelti koją į mažai žinomą “virtuvę”, apčiupinėti instrumentus ir šio bei to paklausinėti. Kaip ten bebuvę, gi rašydama apie maistą, jau kuris laikas šion teritorijon broviausi ir savo namiškius juokinau šokiais su fotoaparatu aplink prakąstą bandelę (jie visad klausia, kodėl tuo metu aš taip keistai sustatau lūpas, bet aš pati nežinau kodėl, man tiesiog taip gaunasi). Iš įvairių internetinių šaltinių buvau pasigraibiusi atsitiktinių maisto fotografavimo patarimų, kurių pats pagrindinis – fotografuoti natūralioje dienos šviesoje. Nenaudoti blykstės. Gruodžio mėnesį ne kas, dienos šviesa trumpa, ir visi pavakarių gardėsiai nuskendę sutemose į eterį nebepakliūna.

Svarbiausia man atverta tiesa buvo ta,  kad saulei nusileidus nebūtinai nuotraukoms kapiec. Aš neturiu didelio brangaus fotoaparato, o tik vadinamąją “muilinę”, ir jeigu man pavyksta gera nuotrauka, tai tik netyčia. Sutemose nepavykdavo, nes beveik ir nebandydavau. Nežinau, ar dabar jau pavyks, bet bent jau supratau, kuria kryptimi vykdyti paieškas

Sužinojau, kad galima naudotis stalinėmis lempomis, kurių reiktų dviejų. Lemputės, sako, turėtų būti minimum 60 vatų (nors aš biškį abejoju ar užtektų, jie patys tai buvo užplieskę 500-tines). Lempų šviesa neturėtų plieksti tiesiai ir aštriai, o pereiti per ploną baltą audeklą, kurį pakabinti galima pavyzdžiui ant apverstos taburetės ar nedidelio staliuko kojų, arba puikiai tinka baltas skėtis. Šviesos dresavimui dar naudojamos blizgios plokštelės arba veidrodukai, kurie nukreipia saulės zuikučius ten, kur sumanyta.

Labai paranku turėti pincetą – ir detales sukamšai kur reikia, ir pirštų neišsiterlioji. Teptukas – juo galima brūkštelti aliejaus arba sirupo – žiūrint kas kur tinka. Pulverizatorius vandeniui užpurkšti. Švirkštas įsprausti majonezui tiksliai ten, kur reikia, nes mišraines geriau fotografuoti iki sumaišymo. Maistinių dažų žaliai mėsai paraudoninti kol kas įsigyti neplanuoju, o trikojo jau jaučiu kad reikia.

Į renginį mus maloniai pakvietė Canon.  Pradedu galvoti, kad rinkdamasi savo fotoaparatą be reikalo spyriojausi, kai man žmonės canon‘us gyrė: jų mažieji, paprastieji, buitiniai modeliai turi funkcijas, kurių mano olympuse nerasta. Gal mano sekantis fotoaparatas bus Canon.

Maisto fotografijos subtilybėmis dalinosi fotografai Artūras Valiauga ir Gintaras Janavičius, už ką jiems ačiū. Ir Eglei ačiū.

11 thoughts on ““Žalia mėsa gaunasi mėlyna”

  • 2011/12/14 at 09:14
    Permalink

    Puikiai parašei! Ir labai malonu buvo susipažinti gyvai su tavimi 🙂

  • 2011/12/14 at 19:11
    Permalink

    ačiū! ir aš labai džiaugiuosi pažintimi

  • 2011/12/15 at 11:43
    Permalink

    Na, kada gi ir kur joniškietė susipažins su joniškiete gyvai?

  • 2011/12/15 at 12:54
    Permalink

    alba, įmanomas ir toks variantas, kad mes jau esam pažįstamos, bet kadangi aš vaikštau užsimaskavusi paprasta moteriške, niekas nežino, kad čia aš

  • 2011/12/15 at 20:27
    Permalink

    Puiki buvo popietė! Paklausyti ką sako profesionalai smagu, o dar smagiau su kitais blogeriais gyvai pasimatyti 🙂

  • 2011/12/15 at 23:21
    Permalink

    taip, VIktorija 🙂

  • 2011/12/20 at 17:51
    Permalink

    Prisipažinsiu, kad jautėm didelį malonumą su kolege bandyt susekt šio tinklaraščio autorę. Ir susekėm! Padėjo tinklaraščiai apie vieną savaitės dieną ir apie keliones, va! Bet gyvai tai tikrai nesu Tavęs sutikusi, Dalia!

  • 2011/12/20 at 19:46
    Permalink

    ir išryškinot!!!??? na jau čia mane suintrigavai visiškai… aš tai nežinau nieko, kas ta alba, kas ta kolegė?

  • 2011/12/21 at 01:24
    Permalink

    Na as labai noreciau pamatyti Dalia, uzsimaskavusia paprasta moteriske, o dar labiau noreciau pamatyti kaip gi ji atrodo neuzsimaskavusi 🙂

  • 2011/12/21 at 18:18
    Permalink

    Išryškinom, tikrai išryškinom, Dalia! Man buvo didžiulė intriga bandyti surasti, kas ta puikiojo tinklaraščio „7 virtieniai“ autorė. Mane žavi kalbos vaizdingumas, gyvas stilius, KLAIDŲ NEBUVIMAS!

  • Pingback: Kaip mes fotografavome desertą | Septyni virtieniai

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *