Lygatnėj pas pavarus

Lygatnė ir taip jau yra vienas gražiausių ir nuostabiausių Latvijos miestelių, bet mus ten ištiko visiškai netikėtas siurprizas. Latviai, pas kuriuos svečiavomės, įrašė į programą pasivaikščiojimą su šefpavars Eriks Dreibants ir vakarienę pas jį. Mums tas vardas iškart neatrodė toks smagus, kaip Kurmis, su kuriuo susitikom prieš tai prie užpiltinės bačkelių, bet biškį pagūglinau ir supratau, kad tas Eriks yr labai kiets šefpavars, ir iškart nusiteikiau, kad bus gerai.

Liepė atvažiuot į Popieriaus fabriką ir nueiti pas jį per tiltelį. Tegu aš prieš tai paskambinu, kad Šefpavars ateitų mūsų pasitikti.

Beveik taip ir buvo, tik su vienu keistu nuokrypiu. Šefpavars Eriks atėjo, pasitiko, jau norėjo viską pradėt, bet mūsų moteriškėm prisireikė į tuliką, tai sumanytas gražus scenarijus truputį pastrigo, ne mažiau kaip pusvalandį žvaigždė laukė, kol visos pamyžios. Per tą laiką vaikščiojom po tik ką pasodintą daržą, paukščių stebėjimo punktą, žiūrėjom pro tvorą į popieriaus fabriko statinius (nes paaiškėjo, kad mes ne pačiam fabrike buvom, o prie jo 1901 metais pastatytuose gimdymo namuose), o aplink mus zujo minimum dviese su rimtais aparatais ir mus fotkino.

Paskui išėjom pasivaikščioti. Šefpavars Eriks nešėsi sekatorių ir vedė mus pro visokias grožybes. Va štai iš čia gražus vaizdas į Popieriaus fabriko statinius.

Lygatnėj buvo išrasti sublokuoti gyvenamieji namai – kiekvienas turi savo įėjimą, savo kaminiuką, daržiuką prie namo ir…

…savo tupyklą gyvenimo apmąstymams su atskiru įėjimu. Gyvenimas namuose, pastatytuose daugiau nei prieš šimtą metų, tebesitęsia – kasdieniškas ir tikras: auga bulvės, džiūva skalbiniai, vyriškis pareina su pjūklu rankose ir bambaliu po pažąstim…

Vaikštom toliau. Lygatnėje yra daugiau negu 300 urvų, išgremžtų smiltainyje, kuriuos vietos gyventojai naudoja kaip sandėliukus. Susirandi neužimtą, įsistatai duris – ir jis jau tavo,- taip mums sakė Eriks. Mes viską kruopščiai aplandžiojom ir apčiupinėjom.

Abu fotografai ėjo kartu, tai palėkdami į priekį, tai užlipdami ant kalniuko, visaip jie mus fotografavo, ir mes net neįsivazduojame, kur gali atsirasti mūsų nuotraukos, kurios latviškai vadinasi “bildės”. Bet mes irgi telefonais čekinom viską.

Man atrodo, kad žmonės šiaip sau atvažiavę į Lygatnę ir pamatę takeliais vaikščiojantį pavarą, jį atpažindavo, nes jis yra Latvijos TV žvaigždė.

Tokia moteris prie urvų pardavinėjanti raštuotas pirštines, paprašė, kad šefpavars paragautų ir įvertintų kažkokią jos padarytą marmaliošę. Mes tada irgi pasiėmėm pagaliukus ir pradėjom ragauti, nes jei einam su žvaigžde ir mus visą laiką fotkina, tai ir mes galim pabūt ekspertais. Mums marmaliošė nepatiko. Eriks apie ją nepasakė nieko.

Paskui iš urvo, į kurį pats įsistatė duris ir taip tapo jo savininku, Eriks paėmė kelis butelius šampanizuotos sulos, ir tada visi sugrįžom į gimdymo namus.

Ai, dar pakelėj buvo lazdyno lapai keli nuraškyti, nes reikės patiekalui, kurį gaminsime.

Gimdymo namuose, kurių daugiau taip nevadinsime, nes dabar ten Pavāru radošā māja (virėjų kūrybos namai), iš pradžių mūsų laukė du stalai, prie kurių, atseit dirbsime. Kiekvienai buvo po pusmetrį stalo, peilis ir juoda prijuostė.

Ką šefpavarai gali leisti padaryti atsitiktinėms moteriškėms, kad jaustųsi sudalyvavę maisto ruošimo procese, bet nesugadintų? Vienoms davė papjaustyt agurkėlių ir pomidorų, kitoms – pyragėlius palipdyti.

Kai viską sudėliojom į lėkštutes, fotografai vėl nutaikė savo aparatus. (Žiūrėkit, fotografuodama fotografuotojus, netyčia užfiksavau, kad baltarusė su bliuska su rožėm nugnybia gabaliuką mėsytės). Tarp lėkštučių stovi butelis su beržų sulos actu, kuris padarytas išgarinus 90 procentų beržų sulos skysčio ir šiek tiek pafermentavus, nu labai puikus dalykas, kurio pilstyti mum pavarai nedavė, patys ant žalumynų jį užlašino.

Mes irgi viską fotkinom ką taip gražiai lėkštutėse sudėliojom, o paskui nusirišom prijuostes, sudėdom prie stalų ir tapom svečiais, apie kuriuos šokinėjo padavėjai, o pavarai ateidavo papasakot, ką mums čia duoda ir savo stebuklingomis rankomis kiekvienai į lėkštę įdėdavo po šparagą.

Jie dabar jau buvo trys: Ėriks, Juris, kuris, kaip paskui patikrinom internete, irgi yra labai svarbus, ir dar vienas gražus, bet nieks neatsimena vardo. Taigi štai Juris pasakojo, kaip jie buvo Italijoje ir išmoko raganų pyragėlius daryti, kuriuos gavome pamautus ant lazdyno šakelės ir padėtus ant lazdyno lapo.

Maždaug ties tuo momentu Virtienių korespondentė užmiršo savo pareigą nufotkinti tai, ką gavo lėkštėje ar ant lazdyno lapo ir pradėjo tiesiog valgyti ir kitaip mėgautis momentais.

Todėl čia nėra nuotraukos, patiekalo, kuris valgiaraštyje buvo įrašytas kaip “duck”, ir net neužfiksuota, kaip mes visi buvom sukviesti pažiūrėti, kaip bus daromi ledai. Iš tokio bidono buvo papiltas azotas, kuris garuodamas šaldė plakamas tekšes ir ant stalo debesimis rangėsi apie juodas lėkštas su juodo česnako pyragėliu, ant kurio uždėti kiškio kopūsto lapeliai.

Apie juodą česnaką mums buvo papasakota: jį laiko du mėnesius 60 laipsnių temperatūroje, kol jis pajuoduoja ir nebetenka česnako kvapo. Paskui deda į pyragėlį, kur niekas neatpažįsta, kad ten dėta česnako.

Man ne visai aišku, kam 60 dienų kankinti česnaką, kad paskui jo skonio niekas nebejustų, gal geriau jo tiesiog nedėti ir viskas.

Bet pasivaikščioti nuostabiausioje Lygatnėje su neeiliniu žmogumi, patirti Pavarų kūrybos namo įdomybes, išragauti voveraičių kremo, sūrio, brandinto pelenuose, skujų saldainiukų, tekšių ledų, stebuklingo beržo sulos acto ir kitų gėrybių – patyrimas labai džiaugsmingas ir nepamirštamas.

Valio Lygatnei, ir tegyvuoja pavāru radošā māja!

3 thoughts on “Lygatnėj pas pavarus

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *