Kodėl sijonu plevėsuodama? Todėl kad aikštėje prie Pašvitinio bažnyčios pardavinėjo dėvėtus rūbus. Aš nusipirkau sijoną už 1 eurą, pasidabinau juo, aišku dviračiu važiuojant reikėjo šiek tiek pasikaišyti. Ir štai šioje nuotraukoje nematote mano sijono nei manęs, bet į kadrą pateko mano dviratis, Pašvitinio malūnas, kurio paskutinis malūnininkas buvo pavarde Gulbinas, ir Emilija su ružava bliuska.
1969 metais prieš Vasario 16 -ąją Pašvitinio bažnyčios zakristijonas Benediktas Navickas su draugais virš malūno buvo iškėlę Lietuvos trispalvę vėliavą. Audeklo visų trijų spalvų buvo nusipirkę Rygoje. Valdžiai buvo strioko, nes nežinojo kaip nuimti nuo malūno. Navicką vėliau nuteisė už antitarybinę veiklą.
Dar pavažiavome ir pamatėme žydintį rapsų lauką. Valio, taigi mūsų tradicija pavažinėti tarp rapsų. Emilija, aš jai sakiau, tu važiuok, o aš tave nufilmuosiu. Filmuot kažkaip nesigavo, tad pabandžiau kadras po kadro fotkinti. Matot Emilijos galvikę su šalmu tarp tų rapsų?
Čia jau šiek tiek geriau matosi.
O čia dar geriau.
Nuvažiavome prie Pelaniškių piliakalnio. Iki šių metų ant to piliakalnio nebuvau buvusi, o štai 2021-aisiais ant jo jau antrą kartą. Jis gražiai iškilęs lygumose ir nuo jo gražu dairytis.
Ant piliakalnio yra kapinės, todėl nelabai smagu slefintis. nu bet kad Pakruojo turizmo centras skatina selfintis, tai aš vykdau. Mes ten keliese selfinomės, buvo dar viena pora. Be kita ko jie pasakė, kad jaunystėje čion atvažiuodavo į šokius. “Bet kaip čia galėjo būti tie šokiai, jeigu čia kapinės?” – niekaip nebesuprato jie. Aš irgi tuo klausimu jiems aiškumo neįvedžiau. Grįžus namo pasipasakojau mamai, o ji irgi patvirtino, kad į Pelaniškius į gegužinę ateidavo pėškom, bet jokių kapinių neprisiminė.
O pala, kas manęs klausė, ar pastebėjau, kad kai kurie kapai sušaudyti. Ne, nepastebėjau, bet jeigu dar kartą ten būsiu, atkreipsiu dėmesį.
Toliau mes ieškojom Marijos žemės. Kiek klausinėjom Pašvitiny bažnyčioj ir parduotuvėj ir fermoj prie Pelaniškių, tai maždaug gaires gavom, bet tikslių koordinačių ne. Aišku buvo tik tiek kad iki Marijos žemės kelio nėra.
Todėl važiavome laukais.
Marijos žemė yra vietoje, kur buvo apsireiškusi mergelė Marija 1984 metais labai ankstyvą rugsėjo 7 d. rytą kai melžėjos su šėrikais ėjo karvių melžti.
Kam papasakoju, visi juokiasi iš tokių liudininkų ir įtarinėja juos neblaivumu. Bet Pelaniškių žmonės sako, nu tas vienas tai tikrai buvo išgeriantis, bet nuo Marijos apsireiškimo ni-ni. Ir viskas ten buvo iš rimtųjų.
Bažnyčia apsireiškimą laiko nepatvirtintu, nes nebuvo atlikti tyrimai, tačiau kasmet rugsėjo mėnesį ten būna pamaldos. Pašvitinio klebonas aunasi gumijokus ir su visais maldininkais per laukus brenda į Marijos žemę.
Nedideliam aptvertam plotely yra pastatyta kryžių, konkrečiai šis yra nuo dviratininkų iš Triškonių kaimo. Žydi gėlės, alyvos…
Tikrai buvo įdomu pamatyti Marijos žemę, dairėmės po ją… tada pamatėm, kad per arimus iš kitos pusės negu mes lėkte atlekia mašina. Jau taip lekia, kad net dulkės kyla. Nustebom, patikėkit. Paskui dar labiau nustebom, pamatę, kad iš mašinos išlipa mergina.
Paskui dar labiau nustebom, nes… ją atpažinom!
Jos vardas Jūratė, ir ji laiks nuo laiko per laukus atlakia čia, nes pasiskyrė save Marijos žemės sergėtoja. Aptvarko čia viską, žvakelę uždega.
Na o mes išmynėm toliau. Kur akys veda. Grožėdamosi pienių pūkų laukais.
Dėl ko stabtelėjom, ir dėl ko Emiliją fotkinau? Nebeatsimenu.
Lauko keliukais atmynėm iki žvyrkelio. Namo dar atrodė per anksti, todėl darėm lanką link Žeimelio. Aš papasakojau, kad feisbuke mačiau, kad kažkur čia gyvena įdomi moteris, ir įkalbėjau pas ją užsukti. Aš jos nepažįstu, bet pagalvojau, kad būtų visai įdomu susipažinti. Atvažiuotumėm pas ją į kiemą… ir tada matytumėm, kas toliau.
Pasitikrinom telefono žemėlapiuose kur tas kaimas kur ji gyvena, bet kažkaip taip nutiko, kad to kaimo neberadom. Būtų reikėję už upelio sukti į kairę, bet nepastebėjom nė kur tas upelis, nė kur tas kelelis, ir išvis kur tas kaimas. Ir išvis gal feisbuke pamatytos įdomios moterys realybėj visai neegzistuoja, ką gali žinot.
Geltonai žydinčių rapsų matėm sočiai, o kas čia baltuoja? Ėėėė, taigi kmynai! Valio, kmynai! Sakau, oi kaip gerai, kad kmynai, einam prie jų ir pasidarykim kmynų terapiją!
Emilija tuom ir faina, kad sutinka su visokiom keistenybėm. Sustojom ties tuo lauku, truputį įbridom į kmynus, atsargiai, kad neištryptume… ir tada kilo klausimas, kaip daryt tą kmynų terapiją. Aš tai jau tikrai nebegalėjau paaiškinti, kodėl būtent terapiją pažadėjau.
Bet mes ją kažkaip pasidarėm tą kmynų terapiją, ir laimingos numynėm tolyn iki Lauksodžio.
Aš jau anksčiau buvau mačius tą bažnyčią, ir žinojau, kad ji yra architektūros retenybė – medinė bazilika. Pastatė ją jėzuitai, kuriuos Kuršo hercogas Jakobas norėjo nusiųsti misionieriais į savo užjūrio kolonijas. Bet nebeišsiuntė, tai tie jėzuitai atsirado Lauksody ir įkūrė čia vienuolyną. Medinės bazilikos pastatas vėlesnis, bet vienuolynas nuo hercogo Jakobo laikų.
Jau pasiėmėm dviračius važiuoti toliau, bet čia atvažiavo bažnyčios sergėtojai, paklausė, gal norim iš vidaus pamatyti. Tai aišku kad taip! Bažnyčios sergėtojai norėjo bažnyčioje šiek tiek pasitvarkyti. Kai pamatė, kad iš balkono fotografuojam, sako, pala, tuoj pasitrauksim iš kadro. Bet žinokit tas vyriškis valantis dulkes nuo altoriaus man atrodė itin šventas.
Nežinau, kodėl angeliukas laiko reples.
Na o paskutinis kadras – iš Žeimelio, kur mes atsisėdę ant suoliuko Vienybės aikštėje valgėme ledus. Kitoj aikštės pusėj pastebėjom, kad yra pobūvių salė MAISTĖ, ir tas pavadinimas pasirodė labai juokingas. Svarstėm, kokia proga čia būtų gerai patirti pobūvį.
Sulaižėm ledus ir išvažiavom į Joniškį. Dar 30 km mynimo, bet visas asfaltu, todėl lėkėm labai greitai, bet nebe taip įdomiai.
