Kiekvienas latvis švenčia LIGO

Latviai trumpiausią metų naktį nemiega. Kartais nuvažiuoju pas juos ir patikrinu, kas vyksta. Šiandien irgi buvau. Palengva važiavau dviračiu ir dairiausi. Visi ruošėsi švęsti. Automobiliai judėjo kryptimi „iš miestų į laukus“, kai kurie užsidėję ąžuolo vainikus. Kieno mašina su vainiku, tas Janis arba Janio tėvs.

Visi turi susikrovę laužus, kai kurie didelius, kai kurie šiaip kelias lentas. Reikalas čia toks, kai saulė nusileidžia, latviui reikia šviesą palaikyti laužu. Tai jie malkas susikrauna iš anksto, bet dar ugnies nekuria. Tik kepsnines. Ir stalus pasistato. Kaimo sodybose kur nors po obelimis. Daugiabučių kiemuose. Gale daržo prie pašiūrės, kur ravėjimo įrankiai sudėti. Šalia serbentų. Prie upės laukymėj, kuri vadinasi Zaku plavas. Už garažiukų. Išvis laukuose. Visi turi gerų vietelių švęsti.

Kol dar ne laikas laužams ir šašlykams, vaikšto latviai keliais nešdamiesi lauko gėlynus. Arba juos veža pasikrovę ant dviračių. Arba nusipina vainikus ir iš anksto ant galvų užsideda. „Rudzupūtės“ – išvadina mano rugiagėles, kurias nusiskyniau iš rapsų ir prispaudžiau ant dviračio bagažo. Latviai apsirūpina alum ir sūriu “vyro priekis” – vienas kitas kaimo veikals vis dar atidarytas. Ateina pasipuošę gražiais marškiniais, bet su tapkėm ir dar užsiperka alaus. Nešasi jį maišiukuose, o kartais rankose kas keturi žingsniai pagurkšnodami, o kartais prisėda ant bibliotekos laiptų atsigerti.  Štai pvz ant Kivių kaimo bibliotekos durų parašyta, kad čia yra interneto.  O maišiuke yra alaus. Ir šiandien Ligo. Susėda ir pagurkšnoja.

Kai kuriuose kiemuose pasileidę labai garsiai muziką. Tokį absoliuč nenormalų latvišką bumčiką, kurio niekur kitur neišgirsi, tik per Ligo pas latvius. Tokį, pagal kurį galima linguoti.

„Juk jūs irgi švęsit“- sako man moteris su pavytusiomis varnalėšomis oranžiniuose plaukuose. Ji sėdėjo ant sukiužusio šulinio ir skaitė knygą, bet netikėtai užsukau nepažįstama aš, tada ji staigiai užsidangstė drabužiais savo pavytusį kūną ir davė man atsigerti vandens. Man atrodo, kad patekau į kažkokią užburtą karalystę, nes visa sodyba apsodinta didžiuliais žydinčiais jazminais. Normalūs jazminai jau nebežydi, o ten dar tebežydintys. Krūmai tokie didžiuliai, aukštesni už namą, galingomis šakomis, ir išvis tokių didelių jazminų nebūna. Ir visi apsipylę žiedais. Name jau nebėra nuolatinių gyventojų, ūkinio pastato likę tik keli akmenys ir durys, ir visur visur visur žydintys jazminai. Dalgiu šiek tiek prakapoti takeliai žolėje, ant sukiužusio šulinio moteris su pavytusiomis varnalėšomis plaukuose. Atvažiavo savaitgaliui į tėviškę, kur jau nebėra mamos, o vakare eis pas kaimynus ir švęs Ligo. Galvoja, kad ir mes švęsim.

Ot išdūrėm latvius! Palikom juos saugot šviesą su jų latviškais laužais, o patys eisim miegot!

Parvažiavau namo į Lietuvą. Iš kaimo keliuko du vaikinai išvažiavo dviračiais, abu buvo pusnuogiai, pamatė mane ir atsiminė, kad dviratininkams reikia vilkėti ryškiom liemenėm . „Ko neužsivilkai bliuskos, asile tu?“  – subliovė vienas kitam.

• Tweet
• Buffer
• Pin It