Legendų naktis netolimuose dvaruose
Paskutinį spalio šeštadienį Latvijos dvaruose būna legendų naktis. Išsirinkom aplankyti kelis netoli mūsų esančius dvarus. Maršrutą susidėlioti nebuvo lengva, nes visuose programa vyko nuo 18 val. iki 22 ar 23 val. Bet dėl pirmo dvaro abejonių nebuvo – Abgunstė! Nes ten nuo 16 val.
Tikrai nesitikėjom, kad bus tiek žmonių – pusė stovėjimo aikštelės automobilių! Žmonės buriavosi prie įėjimo, nes ten mums davė tokius lapelius su kačių paveiksliukais, ir mes turėjom vaikščiodami po dvarą atrasti tų kačių portretus ir su ten esančiu “knabiu” praliurlint skylutę tam tikroj vietoj.
Vaikščiojome po dvarą, ieškojome tų portretų ir negalėjome atsistebėti, kaip visur gražu.
Lina šiam vakarui buvo įsidėjusi specialias šiurpinančias akis, nors už akinių ir po skrybelės šešėlių jos ne iš karto buvo pastebimos, bet jau kai pastebėsi, tai uch neužmirši.
Aš buvau pilna prisiminimų, kaip prieš kelis metus mes porai dienų buvome pasivertę Abgunstės tarnaitėmis, bet šįkart kelionės draugės buvo kitos, tai tik viduje visa spurdėjau, fotkinausi ant lovos kambaryje Zila istaba, arba štai čia virtuvėje, prisimindama begalinius lėkščių ir taurių srautus, išplautus šioje kuklioje kriauklėje.
Selfis dvaro koridoriuje, beieškant kačių portretų. Beje portretus radome nesunkiai, bet viename kambaryje niekaip negalėjome rasti “knabio”, su kuriuo padaromos skylutės. Daugybė dvaro lankytojų taip ir išėjo be nieko, galvodami gal kas pavogė tą knabį, bet mes vis ieškojom ir po pagalvėm, ir stalčiuose… Galų gale viens latvis atrado knabį kabantį spintoje, ir paaiškėjo dar gražesni dalykai. Per tą spintą buvo išėjimas į šio kambario tualetą, tik durytės buvo nedidelės, todėl reikėjo eiti susiraičius. Tai įsivaizduojat kokias smagias scenas mes ten stebėjome, žmonės dairinėjasi po tą kambarį, nes ieško knabio… ir staiga prasidaro spinta ir iš jos pradeda lįsti žmonės!
Buvusios arklidės ar gal maniežas buvo paverstas oranžerija.
Kai pilnos džiugių įspūdžių išėjome, pastebėjome, kad lankytojų automobilių jau yra šimtais – ir aikštelė pilna, ir visos artimos ir tolimos pakelės. Bet tikrai buvo verta, sakom, net jeigu daugiau nieko gero nebus, jau Legendų naktį galime užskaityti.
Toliau vykome į Vilcės dvarą.
Atvykome šiek tiek per anksti, bet vistiek buvo smagu, nes nešiojome lauko žvakes ir statėme jas aplink klombą.
Lygiai 18 val. gražiai apsirengę dvariškiai pakvietė į vidų. Ir ten vėl buvo visokių stebuklų – skliautuotuose požemiuose bandėme išnarplioti susipainiojusias brangenybes, ragavome baltais garais plūstančio gėrimo (skonis kaip obuolių sulčių), stebėjome mažais pirščiukais minkomą molį.
Burtus demonstravo grafas Kaliostras. Mes buvome nufotografuotos senoviniu fotoaparatu, bet o stebukle, nuotraukos mums įteiktos iškart.
Vilcės dvare dar vyko vaidinimas, bet nebepasilikome, nes norėjome dar daugių dvarų ir įdomybių.
Toliau planuose buvo Lielplatonės dvaras.
Mus pamatę Lielplatonės dvariškiai iš tolo ėmė moti, kviesdami vidun, bet mano draugikės staiga prisiminė, kad jos šiandie nieko nevalgę, o aplink dvarą buvo turgelis, tai pirmiaus pasuko ten. Pavarvino seiles į dešras, vėdarus ir piparkūkus, bet kol kas dar nieko nevalgė, nes dešras matė, o duonos – ne.
Nuėjom į dvarą.
Didžiojoje salėje buvo baroko šokiai, kuriuos keitė baroko rūbais pasipuošę smuikininkės.
Ilona tarp publikos pamatė pažįstamus Martinaičius, ėmė juos fotkinti ir jiems tą vaizdelį siųsti. O mes per tokius mažius langiukus, per kuriuos kažkada buvo rodomas kinas, išgirdome, kad gretimame kambaryje vyksta kažkas smagaus. Tai palikom tuos šokėjus kitiems ir išėjom žiūrėti, kas ten.
Ak, taigi ten bandymus darė Pakvaišęs profesorius.
Buvo visokių vamzdelių, raudonų šviesų, garų ir netikėtų ingredientų. Lina paėmė vieną, kuris atrodė gryn kaip šūdukas ir sušuko: “kakis!” Visi aplink buvę latviai sugriaudėjo juokais, nes tas žodis latviškai reiškia katiną. Tada buvo prisiminta dar kitokių smagių žodžių, išsiaiškinta, kad vis tik ten buvo šūdukas, neišsiaiškinta, kieno… ir tada išėjom į parką.
Kad tos draugikės visai nenuslabnėtų, ėmė klausti, kur ta kafejnica.
Mus nuvedė prie tokio sukiužusio namuko. Akmeniniai laiptukai vedė į jo požemį, buvo apšviesta ir iš ten kvepėjo troškintais kopūstais, taigi įsidrąsinome nulipti.
Ten buvo stebuklingu būdu atsiradęs Krogs!
Mes ten valgėm, alų midų gėrėm, per barzdą varvėjo… ir net aš, kuri sakė, kad ne, aš tai nenoriu valgyti. Bet kas gi atsispirtų tušintų kopūstų aromatui? Atėjo Martinaičiai ir mus nufotkino.
Kai išlipom akmeniniais laiptukais iš to rūsio… nu sakau, kai kitą kartą tą lūšną pamatysiu, pati nebetikėsiu, kad jos rūsiuose valgiau… o Martinaitis per juodą parko tamsą mus nusivedė į skalbyklą.
Aš po šiai dienai negaliu paaiškint, kodė aš prie to kubilo pripuolus pradėjau skalbti. Gi buvau nusitekus tą vakarą būti ponia. Bet kažkaip taip gavosi, kad skalbiau, o kameros tą užfiksavo.
Martinaičius jau buvome pametę, bet dar bandėme ieškoti to kažko, gal ežiukų namo, apie kurį jie kalbėjo. bet neradom.
Tada išvažiavome į Vircavos dvarą. Nes kaip nevažiuosi, jei ten yra Kavalierių nams!
Nė viena iš mūsų ten nebuvo buvusi, nu gal… bet ligtais ne visai… ir gal net ne ten…
Taigi atvažiavus į Vircavos tautos namus pirmą akimirką pagalvojom, kad jau pavėlavom, nes pamatėm, kaip nuo stalų nuimamos klijonkės, ir išvis jokių mus lipšniai pasitinkančių dvariškių.
Bet ten buvo žmonės su tamsiai mėlynais apsiaustais.
Vienas iš jų mums pradėjo pasakoti Vircavos dvaro istoriją, nes kitam gyvenime jis būna gidu. Jo pasakojimą pertraukė kitų apsiaustotų žmonių klyksmas, Pareikalavom paaiškinti kas vyksta, tai pasirodo, jie ką tik gavo žinią, kad kažkam gimė kūdikis. Ooooo, tada mes visi kartu dar kartą sušukome ir nulipom į tautos namų požemius, kurie specialiai šiam vakarui buvo iškuopti nuo šiukšlių.
Ten buvo visokios degustacijos, pvz mums ant rankų buvo užtepta kažkokio ypatingai gero kremo, priragavom pomidorų užtepėlių, į savo krištolo taures įsileidom kavos ir klausėmės muzikos. Šalia akordeonistės sėdėjo keistas personažas su dūdele.
Sužinojom, kad jis čia šį vakarą netikėtai atsirado ir paklausė kas vyksta. Paprašė kažko, nebežinau ar valgyti ar miegoti, o vietoj pinigų žadėjo visą vakarą groti dūdele.
Turiu pasakyti, kad daugiau grojo akordeonistė, jis šiaip sėdėjo, laikydamas dūdelę. Asmeniškai man papasakojo, kad yra iš Rumunijos ir keliauja dviračiu namo nuo Suomijos. Paskui mano draugikės man sakė, kad gal jis turėjo lūkestį, kad įmesiu pinigą į jo aukų dėžutę, nu bet jei tokį lūkestį turėjo, aš tikrai nesupratau.
Antram aukšte salėje prasidėjo koncertas. Nežinau, gal ir geras, bet kažkodėl buvo nuobodu klausytis. Tarp žiūrovų vaikščiojo šuniukas, net ir jis mums atrodė įdomesnis už koncertą.
Tada išėjom apsidairyti teritorijoje. Kavalierių namas buvo čia pat, bet visais langais visiškai tamsiais. Dar toliau esančiame pastate lyg ir turėjo vykti gyvas džiazas, ir tikrai languose buvo šviesos. Bet nesupratome, kaip ten patenkama į vidų. Prie vienintelių aptriušusių ir kietai uždarytų durų nevedė joks takelis, o viduje nors ir buvo šviesos, garsų jokių nesigirdėjo… švytėjo kitos pusėj esanti sporto salė, bet veiksmo nebuvo nei joje.
Patikrinome dar bėgimo takelių dangą, ji gera, bet ne, sakom, šį vakarą nebėgiosim. 22 valandą turėjo būti pasivaikščiojimas su deglais po dvaro parką, bet kad iki tol dar 40 minučių to nuobodaus koncerto, tai nusprendėm, kad ne, ne šįvakar, davaj dar užsukam į Elejos dvaro parką, gal ten dar ką spėsim pamatyti.
O buvo taip, kad patį parką pamatėme. Sutikome žmonių, ieškančių, kur tos apgaismotos vietos (skelbime buvo parašytas, kad parkas bus apgaismots, t y apšviestas), bet buvo tik paprastas takelių apšvietimas. Arbatos namelis irgi jau užrakintas.
Nu tada bent jau ieškojom paklaidžiodamos tamsoje ir žolėse, bet suradom vamzdį ir meilės skulptūrą, kurios sijonas sušvinta raudonai, kai tik prisiartini.
Geros nuotraukos jau ten nebesigavo. Per tamsu.
