2014. Kur buvau, ką burnoj turėjau…

2014 mNamuose nuolat valgau. Kai kur nors išvažiuoju, irgi valgau. Per 2014-us ne taip daug kur važinėjau, bet valgiau daug.

  • Žagarėje – ant laužo virtos žuvienės. Ją virė šiaudinę skrybėlę užsidėjęs Nemuno deltos regioninio parko direktorius, o valgėme susėdę prie stalo, kuris stovėjo vandenyje. Suolai irgi buvo vandenyje. Ir mūsų basos kojos mirko vandenyje. Nuostabi atgaiva liepos karštyje, ypač tada, kai galva kaista po blondinės peruku.
  • Viljandyje – sušio, kurį susuko indas. Iš pradžių net negalvojau to sušio valgyti, paprašiau jo pasiaiškinti, iš kur Estijoje indas ir kodėl daro sušius. Buvo taip, indas atvyko į Estiją studijuoti, tada susipažino su este, ir kelis metus jie bandė kurti bendrą gyvenimą. Bet nelabai gavosi bendras gyvenimas, tai jis įkūrė kelis restoranus, vieną Taline, kitą Kuresarėje. Sušius daro todėl, kad moka juos daryti, o estams patinka. Mat kaip. Išsikeičiau savo maisto taloniukus į porciją sušio, nusinešiau ant Vyšnių kalno ir atsigulusi ant žolės suvalgiau.
  • Tatruose – ledų iš sniego, sumaišyto su kondensuotu pienu. Buvo saulėtas rytas, puiki kompanija, nuostabiausi vaizdai, ir mes dar nežinojome, kokius išbandymus patirsime prieblandai atėjus. Ledai labai skanūs, o grožio aplink tiek, kad beveik neįmanoma ištverti necypiant iš džiaugsmo.
  • Sangastėje – deserto su šaltalankių drebučiais ir plakta grietinėle su kama miltais. Sangastė yra rugių sostinė, net ir kažkoks ten labai įžymus Kanados viskis gaminamas iš rugių, kurių sėkla atvežta iš Sangastės. Sangastėje yra labai didelė ir graži pilis, o joje – stebuklingas portretas, kartais pajudinantis rankas, o rūsiuose – didžiuliai pacai.
  • Lielplatonyje – jogurto su mėlynėmis, pirkto mažoje parduotuvėlėje. Sėdėdama ant akmens šalia savo dviračio, kabinau jogurtą, žiūrėjau į dvaro rūmus, parką ir pardavėjos vyrą, plaunantį golfelį.
  • Ilomantsyje – kisieliaus. Kiekvieną dieną, kiekvieną rytą ir vakarą, kisieliaus prie pusryčių, prie kavos, prie sausainių, prie motorinių pjūklių krioksmo ir prie nesibaigiančių kalbų apie “karhu”, t.y. meškas.
  • Modikoje – apelsinų nuo medžio, augančio mieste, apkibusio ir vaisiais, ir žiedais. Tik kad šitie apelsinai buvo rūgštūs. Ir apelsinų iš po medžio. Ėjome pėsčiomis iš Modikos į Šiklį, truputį išsukom iš kelio. Tikėjausi rasti kokį lauro medį, nes kelionės misija buvo parsivežti lauro lapų. Deja, misija liko neįvykdyta, lauro medžiai šalia pagrindinės gatvės nesiskaito, o kitų neradome. Išsukę iš kelio ir perbridę upelį už bambukų pastebėjome apelsinų sodą. Kai pasiimi nuo žemės nukritusį apelsiną, mes taip nusprendėm, nesiskaito pavogtas. Buvo saldūs, fantastiško skanumo. 
  • Reibiniuose – žolių arbatos, paskanintos medumi, birbyne ir informacija apie magiškas žolynų savybes. Arbata buvo stebuklinga, kas kartu jos atsigers, tas septyneriems metams susisies nematomais saitais.
  • Vienkiemyje prie Otepės – šiauriausio Europos vynuogyno vyno. Vynas geras, bet žiauriai pjovė uodai.
  • Bauskėje – virtienių miesto centre esančioje kavinėje. Iki šiol nesuprantu, kas įvyko, mane buvo ištikęs latvių kalbos mokėjimo priepuolis, pasišnekėjau su padavėja latviškai. Po valandos latviškai vėl nebemokėjau ir ką tada su padavėja kalbėjau, nebesugebėjau atkartoti.
  • Tyrelyje – spanguolių. Pasirinkome šalia neseniai nutiesto medinio tako per pelkę, nuo kurio nulipus, žemė po kojomis liūla ir linguoja, o praskleidus žoles ant samanų guli uogos.
  • Paluperoje – pyragėlių, įdarytų morkomis. “Taip, su morkomis, o kas čia keisto? Negi pas jus nebūna pyragėlių su morkomis” – stebėjosi estai šaukštų drožėjai.
  • Žagarėje Kaliausių fabrikėlio kieme – lauže keptų bulvių. Paskui gulėdami ant žolės žiūrėjome filmą “Džiaze – tik merginos”. Televizorius stovėjo po krūmu, o mes visaip sukinome tentą, kad padarytų šešėlį ant ekrano, nes kitaip beveik nesimatė. Iš mano basų kojų, kyšančių pro tento apačią, Kaliausių fabrikėlis padarė specialiai man skirtą kalėdinį atviruką.

kaledinis

5 thoughts on “2014. Kur buvau, ką burnoj turėjau…

  • 2015/01/02 at 02:36
    Permalink

    Labai ispudingas kelioniu ir nauju atrastu skoniu aprasymas !
    O as niekur nebuvau 🙁
    2015m. rudeni atvaziuosiu i Lietuva grybu valgyti !!!!!!!!!!!!

  • 2015/01/02 at 15:42
    Permalink

    Kristina, negali būti, kad niekur nebuvai. Kai kurie mano “buvimai” tik 15 km nuo namų, bet juk ne atstumai svarbiausia.

  • 2015/01/02 at 20:20
    Permalink

    Aš Tave myliu už tokius rašymus

  • 2015/01/03 at 17:51
    Permalink

    Aaaaaaaa…. tirpstu ir tarpstu nuo tokių komentarų. Ačiū

  • 2015/01/11 at 19:02
    Permalink

    Skaniausiai man skamba sniegas su kondensuotu!

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

Facebook Like Button for Dummies