Puodelis ramunėlių arbatos hostelyje

IMG_2080Mano laikrodis orientuotas į Lietuvą rodo jau po vidurnakčio, bet hostelyje dar beveik nieko nėra. Beveik ramu, beveik tuščia, tik keturi vokiečiai žaidžia kažkokį stalo žaidimą, kur laiks nuo laiko atsitinka „šaizė“ . Visi kiti švenčia, todėl triukšmas ateina iš gatvės, kur vaikšto keisti personažai. Karžygiai, karvažmogiai, dvimetriniai nykštukai, ilgakasės mergos trumpais sijonais ir gausiai plaukuotomis kojomis, ružavi drambliai, dryžuoti kaliniai, šeši čarliaičaplinai, stipriai pagyvenę nuotakos, vyskupai, smurfai, vabzdžiai ir daug visokių kitų.

Gatvėse ir aikštėse laiks nuo laiko atsiranda pašėlusių muzikantų, kurie labai sukelia nuotaiką, susirenka žmonės, vieni pradeda šokinėti ir linguoti į taktą, o kiti fotkinti. Tarp šokinėjančių nardo tuščių butelių rinkėjai.

Parduotuvių vitrinos ir vokiečių dydvyrių paminklai apkalti fanieromis, bo nieks jų kitaip nenusaugotų.

Į vakarą po kojomis draikosi šiukšlės ir  traška stiklai, tiksliau po kojomis nelabai traška, bet po pravažiuojančių mašinų ratais tai ujujuj kaip.

Visi paviršiai, tiek gatvėse, tiek laiptinėse, tiek metro, tiek ir mūsų kambaryje nupilti kažkuo lipniu. Kai vaikštau hostelio kambary, mano batai klijuojasi prie grindų, o paskui garsiai atplyšta čiom-čiom. Ypač garsiai gaunasi rytą, kai stengiuosi kuo tyliau, nes kitose lovose už užtrauktų užuolaidėlių miega man nematyti kambariokai. Vakar mačiau tik vieną, visas juodas, ir veidas, ir drabužiai.  Įėjo į kambarį kai žiūrėjau į savo lovą visa pasimetus, nes ant jos nebuvo kaldros. Neradau nei iš kur pasiimti, nei iš ko paprašyti. Sakau tam juodajam, iš kur gauti kaldrą, gal žinai?

„oi, tikrai, ant tavo lovos nėra, tai kaip čia taip… tai paimk nuo tos lovos, kur yra.“

„Bet tada jiems nebus kaldros…“- man vis atrodo kad čia kažkokios problemos.

„Bet tu atėjai pirmiau, ir ant tavo lovo kaldra bus!“ – jis nuėmė kaldrą nuo viršutinės lovos, padėjo ant maniškės, pakštelėjo man į žandą ir išėjo.

Kaip viskas pasidaro paprasta, kai nebedarai problemų iš kaldrų.

Nedidelėje virtuvėlėje visą parą galima gauti iš aparato kavos arba karšto vandens. Geriu ramunėlių arbatą, į kurią netyčia pasivariau per daug cukraus.

Ant sienų paveikslai su valgančiais budistais ir auksine šventykla.

Prie kito stalo juokiasi keturi vokiečiai. Ką tik atėjo dar kažkoks pingvinas ir visas pavargęs sudribo į kėdę.

Negarsiai groja radijas, ir netgi iš gatvės triukšmo nebesigirdi.

Kelne „penktasis metų laikas“ – karnavalas.

IMG_1915IMG_1950IMG_2131

One thought on “Puodelis ramunėlių arbatos hostelyje”

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *