Kavulučedi (cavuluceddi, cavuliceddu ar cavolicello)
Paprašiau nepažįstamos sinjoros, kad pavežėtų. Mielai sutiko ir padarydama man vietos, pradėjo nukraustinėti sėdynę – popierius į galą, dėžes į galą, o šiltą bliūdą davė man palaikyti ant kelių. Buvo uždengtas, bet iš kvapo supratau – kavulučedi. “Taip, tikrai”,- sako sinjora, siciliečiai jas vadina CAVULUCEDDI, o koks tikras pavadinimas niekas nežino.
“Kai išeini pasivaikščioti, galėtum parnešti daržovių”,- prisakė Džianfrankas. Lyg jam būtų maža, kad aš parnešu grybą, kurį randu šalikelėje, bet nepažįstu. (Pamatęs tą grybą, susijaudina, griežtai išklausia, kur radau, kokioj kelio pusėj, kiek metrų nuo vartelių, ar ten dar yra, užsideda raudoną kepurikę ir nuo saulės akinius ir su mocu išvaro susirinkti kitų. Pasirodo, kad tai žiauriai geras grybas yra) O man dabar ką? Eiti pasivaikščioti su viedru? Aš ir taip einu pasivaikščioti su fotoaparatu, užrašu knygute, popieriniu bei tinkliniu maišiukais ir iš virtuvės prigriebtu peiliu ir šakute – niekad nežinai, ko prireiks.
Popieriniame maišiuke parsinešu migdolų, nusiraškytų nuo pakelės medžių. Deja, tik vėliau paaiškėja, kad tai kartieji migdolai. ( “bet jie vistiek geri, juos galima dėti į sausainius”- sako Andželika. ) Kartais randu persimonų nežinia kieno sode prie upelio, kartais rozmarinų prie svetimų vartelių, o kartais, visiškuose brūzgynuose – žemuogių medį, arba miesto gatvėje vaisiais apsipylusį apelsinmedį, tik kad vaisiai rūgštoki (“čia tokia rūšis”).
Užpakalinėje džinsų kišenėje parsinešu lauro lapų.
Peilio ir šakutės prireikia, kai pasidėjus ant pakelės akmens doroju kaktuso vaisių (fico d’India). Rankomis jų liesti negalima, nes prismigs spygliukų.
O tų daržovių – kavulučedi,- jų nė ieškoti nereikia. Pridygę po alyvmedžiais, nueini ir parauni. Nors ir visą kibirą.
Jie panašūs į svėres. Arba rapsus. Arba garstyčias. Tačiau siciliečiai sako, kad tai Viduržemio regiono augalas, kokio pas mus nėra.
Po alyvmedžiais ar tarp vynuogienojų žemė suariama, tačiau po lietaus apsipila žolėmis. Tais pačiais Kavulučedais. Kelias savaites – nuo išdygimo iki žydėjimo,- jie džiaugsmingai renkami ir valgomi…
…paprasčiausiai išvirti vandenyje ir apšlakstyti aliejumi. Jei nori prabangiau, galima dar džiūvėsėlių užbarstyti. Į šią nuotrauką patekęs vienas kitas mėsingesnis kotas – kitų iš po alyvmedžių parautų žolių, panašių į buroklapius. “Kai baigsis cavuluceddi, atsiras kitų žolių, nors nebe tokių gerų. Mes visą žiemą randame daržovių.”
Niekas nežino tų kavulučedų pavadinimo nei itališkai, nei lotyniškai. Galvojau, kad išryškinsiu jų tapatybę panaršius internete, tačiau teisus buvo Džianfrankas, sakydamas, kad internete jų nerasiu. Jie randami tik Viduržemio regione po jo alyvmedžiais.
P.S. Radau!!!!!!
