Kavinė, kuri atsidaro tris dienas per metus

viljandi
Įėjus iš lauko, akys dar apžlibę nuo skaisčios saulės. Nesimato, kas viduje, bet kažkas pasitinka. Kavos? Taip, žinoma prašom, tegu aš prisėdu ir palaukiu. Sėdžiu ant sofos, o akys pradeda apsiprasti. Keistas interjeras, kur daug veidrodžių ir daug ryškiai mėlynos spalvos, o ant lubų kažkoks neaiškus aštuonkojis su žibančiomis žvaugždėmis. Prie kito stalo žmonės valgo lakštinius, dar toliau sėdi dviese, šaukštukais kabina ledus, o už baro kažką buria šviesiaplaukės merginos.

Kavos man atneša gražiame puoduke, su šypsena. Išgurkšnoju, pasisėdžiu, jau galėčiau susimokėti ir eiti.

Ir čia prasideda siurpizai. Vietoj sąskaitos man atneša dėžutę. “Mes neturime kainų. Mes esame namų kavinė. Jei kava patiko, įmeskite kiek norite į aukų dėžutę.”

Kurį laiką esu apstulbusi, nes nepaisant visų veidrodžių ant sienų ir ryškios mėlynos spalvos, viskas atrodo kaip normali kavinė. Kitaip kaip būčiau drįsusi čia įeiti. Ant šaligatvio stovėjo staliukas su dviem kėdėmis, durys buvo atidarytos, prie vieno iš staliukų žmonės valgė lakštinius, prie baro stiklinį ąsotį vandens su citrina užtaisinėjo šviesiaplaukės merginos – viskas kaip normalioj kavinėj. O ką reiškia namų kavinė?

“Aš nežinau, kodėl aš tai darau. Tai lyg žaidimas. Kasmet tris dienas per metus mes čia atidarome kavinę. Kitu metu čia nieko nebūna. Šios patalpos būna tuščios.”

“Aš nežinau, kaip aš čia patekau. Tiesiog norėjau kavos…”

“Tai emocijos. Jos pritraukia. Nežinau, kaip paaiškinti žodžiais…”

“Išeitų, kad aš einu gatve, staiga kažkas sutampa emociniame lygmenyje ir jūs mane čia vidun įtraukiate..?”

“Taip, aš manau, kad taip…”

Išeinu vėl į saulę, galvoju, kas čia buvo?- atsisukus žiūriu į medinio apšiuriusio namo duris. Kaip man atėjo į galvą, kad čia kavinė? – nėra jokių požymių. Gardus kavos kartumas burnoje, saulės nutvieksta gatvė, atidarytos raudonos namelio durys.

Ateinu vėl kitą dieną (nes pagal mano apskaičiavimus tai turėtų būti trečia diena kai jie būna atsidarę, o aš noriu kavos ir dar pasitikrinti, kad viskas iš tikrųjų buvo. Ir dar prigalvojau visokių klausimų šeimininkei, nes man labai įdomiai čia viskas atrodo, atsidaro tik tris dienas per metus, o kaip su visa biurokratija, mokesčių inspekcija ir septyniom privalomom kriauklėm? Ir išvis, kodėl tokios ryškiai mėlynos sienos ir žvaigždės ant lubų). Durys uždarytos. Patraukiu, neatsidaro. Lange nieko, aklinai uždengta. Išvis niekur nieko. Jokio judesio, jokio požymio, kad čia kažkas yra. Kad buvo.

Nuotraukoje ne tas langas. Tikrai žinau, kad fotografavau tą namą ir tas duris, ant kurių kitą dieną įžiūrėjau beveik nusitrynusį užrašą “casino” (štai kodėl žvaigždės ant lubų!). Dabar neberandu tos nuotraukos. Paslaptingai dingo.

Rezgu planus, kaip kitais metais vėl važiuosiu ir tikrinsiu – ar atsidarė? Ar yra kavos?

Viljandi, 2014 m. liepa

8 thoughts on “Kavinė, kuri atsidaro tris dienas per metus

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

Facebook Like Button for Dummies