Kavinė Plakijoje
Kai nežinau, į kurią kavinę užeiti, einu ten, kur daugiau žmonių.
Čia vien vyrai. Sėdi prie skirtingų staliukų, tačiau visi tarpusavyje bendrauja, šnekučiuojasi. Vietiniai. Greičiausiai jie ir yra tie graikų pensininkai, dėl kurių dabar šurmuliuoja ES. O jie ramūs. Žili, barzdoti, kai kurie praplikę, visi nesmulkūs, saulės nugairintais veidais. (Mano veidas vakar irgi gavo saulės daugiau, nei reiktų, bet mano įdegis šviežias).
Jie skaito laikraščius, geria kavą iš mažų puodukų. Persimeta vienu kitu žodeliu. Nesuprantu ničnieko. Vyrai languotais marškiniais, pasitrynusiais džinsais ar beformėmis kelnėmis.
Vienas kažką tarškena rankose, tik paskui pamatau, kad ant plaštakos užvyniotas rožančius. Daug čia tokių su rožančiais. Trys susėda žaisti kortomis. Kurie nežaidžia, seka žaidimą susidomėję.
Prie baro – nebe tokia jauniklė, bet dar tokias vadina merginomis. Ką užsisakai, atneša ant padėkliuko. Jei prašai kavos, priedo dar gauni šaltutėlio vandens.
Vyrai geria kavą iš mažų puodukų. Aš dėl visa ko paprašau „media“. Kai nežinai, ką imi, geriau laikytis vidurio.
Pirmą sykį geriu graikišką kavą. Ji sumalta smulkiau, nei mum įprasta ir verdama metaliniame indelyje su ilga rankena. Tokio ryškaus kavos aromato, kabančio ore, kaip būna Italijoje, čia nėra. Aromatas pajaučiamas ne tiek nosimi, kiek gomuriu. Lyg ir jaučiasi labai smulkūs tirščiai, bet netrukdo. Geriu graikišką kavą su pienu, man tokia moteris vakar iššaiškino, kad tai nelabai įprasta, bet atleistina. Ji pati irgi su pienu geria.
Kavinės tęsinys lauke. Ten ant staliukų pamerkta po gėlę. Bet ten kepina saulė ir niekas nesėdi. Kitoj gatvės pusės priparkuoti keli automobiliai, viename jų yra šuva, o už jų – jūra.
Bangų mūša čia nesigirdi. Gatve praeina turistai su vienos dienos kuprinytėmis, dairydamiesi į visas puses. Kaip ir aš.
Bandau nufotkinti ką nors taip, kad nesimatytų, kad fotkinu. E. sako, kad aš to nemoku.
2013 m. balandžio 10
