Kisieliaus dienos Suomijoje

Mes nesugalvojam, kad pusrytinę avižų košę galėtų užsipilti kisieliumi, bet suomiai tai sugalvoja! Pusę lėkštės poskystės košės, pusę lėkštės kisieliaus, bet geriau atrodo kol nemaišyta. (Nesvarbu, kad pilve susimaišys.) Jei nemėgsti košės, gali kisieliumi užsipilti kukurūzų arba kitokius dribsnius. Suomiai kisielių mėgsta ir turi iš ko virti – miškuose bruknių beprotiškai. Nereikia nė į gilyn mišką eiti, kad įsitikintum, užtenka keliu pasivaikščioti, ir tiek pamatai raudonuojant, kad pasidaro slabna. Suveikia rinkimo programa, kaip tyčia neturi nieko pasiėmęs į ką galėtum surinktas berti, suragauji vieną saują, suragauja kitą, trečią… valios pastangomis atsiplėši, galvodams, kam reikėjo eurus bambonkėms švaistyti, jei namiškiams lauktuvių galėjai švarioj gamtoj pasirinkti, ir eini toliau keleliu, o virš galvos tyliai skraido pelėdos.

Mes vis užmirštam, kad kisielius gali būti puikiausiu desertu, ir nebūtų reikalo jokių pyragų, bet suomiai tai neužmiršta! Ant deserto staliuko pastato didelį dubenį rabarbarų kisieliaus ir mažesnių dubenėlių jam įsipilti. Rusų posakis „чайной ложкой кисель хлебать“ (šaukšteliu srėbti kisielių, atseit užsiiminėti nesąmonėmis) suomių nejaudina. Man taip atrodo, juos iš viso sunku sujaudinti, jie yra ramūs ir mėgsta sakyti „joooo“, o tuo labiau srebiant kisielių nėra kur skubėti. Suomių desertas – iš mažų dubenėlių arbatiniais šaukšteliais kabinamas kisielius. Nė dienos be kisieliaus! O pertrauka tarp darbų Suomijoje vadinasi „Kiisseli break“. Nors kavą jie irgi mėgsta. Mums jų kava atrodo skystoka, o italams išvis – kaip vanduo, kuriuo plovė kavinuką. Bet jei taip pasitaikytų, kad suomį gautum į svečius, tai žinok, kad lietuvišku metodu kavą puoduku užplikęs suomio irgi nesužavėsi. Na jei tu pats užplikysi, gal dar tiks, bet jei leisi pačiam… Va vieną sykį ką užtikau suomius virtuvėj išdarinėjant:

Praliurlino plastikinėje stiklinaitėje mažą skylutę ir filtruoja. Su šakute prilaiko, kad neužsikimštų. Nes jiems neptinka kavoje plaukiojantys tirščiai, o užplikyti taip, kad neplaukiotų dar nesigauna. Bet šiaip jie talentingi.

Mes nesugalvojame, kad iš grybų galėtų uogienę išvirti, o suomiai tai sugalvoja! Nors greičiausiai tik prašmatnesniuose restoranuose. Mes į tokius restoranus nenorim, bet suomiai klasta atvilioja ir užbovyja vaidinimais su meškų kailiais. Atneša miežinės košės, o prie jos nebeduoda kisieliaus. Jau pasijunti sutrikęs, hmmm, o kas čia tame indelyje, atrodo lyg kokie jūros kopūstai? Paragauji, tik tiek aišku, kad saldu ir ne mėsa. O tada suomiai paskelbia, kad grybų uogienė! Kas!!!??? Uogienė? Grybų. Kas per grybai? Tokios formos kaip voveraitės (abiem rankom vaizduoja jų formą, jei nesuprastumėm kas tas yr kantareliai), tokios formos kaip voveraitės, tik rudi. (galvoju, kad uogienė buvo iš  Craterellus cornucopioides, bet koks tikslas dabar gūglį maigyti, jei grybų uogienė suvalgyta jau užužvakar, ir nieko nenutiko).

Dar toks pastebėjimas, jei esi vegetaras, Suomijoje nesidairyk maistelių su užrašu „vege“ ar kaip nors panašiai. Nieks nebus. Suomijoj sakyk „kasvisruoka“. Arba nešiok lipduką su šituo žodžiu ant krūtinės, nes gi kai išalksi, tą žodį kasvisruoka užmirši, nors dabar ir galvoji kad pameni.

Kas pardavinėjama šioje parduotuvėje, neužteko drąsos patikrinti. O meilės prisipažinimą suomiai išreiškia prie garažo pastatytu žiguliuku. Raudonu!

Iš Suomijos, žmogus, grįžti toks sutrikęs, kad vos nuo jos kranto atsiplėšęs, padarai tai, ko niekad gyvenime negalvojai, kad galėtum. Gurkšteli degtinės. Iš viso butelio. Plastikinio. Ups. Graži ta Suomija!

• Tweet
• Buffer
• Pin It