Kava Caprissimo. Kasdieninės vartotojos nekvalifikuota nuomonė.

Aš kavą mėgstu ir geriu, bet neypatingai kokią nors prašmatnią. Per dieną 3-4 puodukus, dažniausiai paprasčiausiai užplikytos puoduke, ir beveik visada su pienu. Esu nekvalifikuota kasdieninė vartotoja, ir čia dabar skaitysite nekvalifikuotą nuomonę. Tyrinėju kavos pupeles Caprissimo, kurias padovanojo Kavos draugas. Tai kas, kad padovanotos, nesijaučiu įsipareigojusi būtinai pagirti. Manęs, žinokit, jei paklausia nuomonės, tai ir gauna nuomonę, o ne ditirambą.

Kavos pupelės Caprissimo. Apžiūriu pakelį. Dizainas man patinka, kelia nuojautą, kad viduje rasiu gerą ir kokybišką produktą. Yra toks guzikiukas, vadinamas šviežumo knopke. Neturiu supratimo, kaip jis veikia, bet man nieko ir nereikia su juo daryti.

Pavadinimas CAPRISSIMO kelia asociacijas su italų kalba. Ką reiškia? Mano turimame žodyne tokio žodžio nėra, tik capra, reiškiantis ožką. Bet jau atrodo per giliai kapstau, palikim pavadinimą ramybėj. Gražiai skamba ir tiek. Apačioje užrašas „Kavos draugas“. Svarstau, gal tai vienintelis lietuviškas kavos gamintojas, kuriantis savo receptus ir užsakinėjantis ES gamintojams juos išpildyti?

Visa informacija surašyta lietuviškai baltomis raidytėmis juodame fone. Kruopščiai atrinktos (o kaip gi kitaip?), Pietų Amerikoje ir Indijoje išaugintos pupelės. Man pupelių auginimo šalis nieko nereiškia. Daina, su kuria kartu kavą degustuojame, spėlioja, gal Pietų Amerikoje augintos pupelės kokybiškiausios, o Indijoje neitin? Na, Arabica – tai gerai. Vidutiniškai paskrudinta – tas irgi gerai. Bet jei šį kavos pakį kilnočiau parduotuvės lentynoje, svarstydama pirkti ar ne, norėčiau aiškiai pastebimos informacijos apie paskrudinimą, o ne viduryje teksto, nes tai vienas iš dalykų, pagal ką nekvalifikuoti kasdieniniai kavos vartotojai renkasi kavą.

„Teisingai paruošta kava bus aromatinga…“ Kokiu būdu geriausiai paruošti Caprissimo, kad būtų teisingai? Kavos draugas neketina ant kiekvieno pakelio dėstyti pamokslų, kaip reikia kavą ruošti. Teisingai reikia! – ir viskas.

„…su maloniai juntamu uoginiu poskoniu.“- man čia visiška mistika, nes man neegzistuoja nei uogų skonis, nei poskonis. Aš išvis nežinau, kaip uoga atrodo, nes pvz braškė vienaip, o spanguolė kitaip.

Imam žirkles, kerpam pakį. Kišam vidun nosį. Uostom. Patiriame didžiausią nusivylimą, nes nekvepia taip, kaip tikėtasi. Kvepia… kažkaip. Ech, atsidūsėjam… Malame. Jei nekvepia pupelių būsenoje, nepakvimpa ir sumalus. Ech, atsidūsėjam vėl. Dedam pusantro šaukštelio į puoduką ir užpilam verdančiu vandeniu. Ar čia teisingas paruošimas? Greičiausiai ne, bet taip mes, nekvalifikuoti kasdieniai kavos vartotojai dažniausiai su kava elgiamės.

Kava vizualiai atrodo juodesnė, nei vidutinio skrudinimo. Bet svilėsių kvapo nesijaučia. Daina ragauja, sako kartoka. Aš be cukraus ir pieno nenoriu. Daina įsideda tik cukraus. O, kartumas sušvelnėjo! – sako ji. Ir kava jai jau atrodo visai malonaus skonio. Man, beje, irgi. Su cukrumi ir pienu, ji kažkokia lengva ir švelni. Šiaip aš kavą geriu ne dėl to, kad man keltų spaudimą ar praplėštų akis, ar dar kaip nors paveiktų. Man tiesiog patinka skaniai jos atsigerti. Ne taip lengva rasti tą „skaniai“, nes gana daug kavų palieka burnoje šleikštoką jausmą. Ši Caprissimo nučiuožia burnon nu tiesiog labai maloniai. Dar bandau sugauti kokį nors uoginį poskonį, užverčiu akis į lubas, sakau, gal taip receptoriai įsijungs. Ne, kasdieninės kavos draugės subtilių poskonių nefiksuoja. „Puodelyje gaunasi geriau, nei galėtum pagalvoti, pauostęs pakelyje“- sako Daina.

Ir taip šitą kavą geriu jau ketvirta diena, ir man ji atrodo skani. Ruošiau ir itališku espresso kavinuku, skani irgi. Kai su cukrumi ir su pienu.

Bet kaip suprasti su tuo kavos aromatu? Kavos draugo tinklapyje prie šios kavos aromato pažymėtos visos pupos, t.y. pats labiausiais aromatas, koks tik gali būti. Ar čia mano lūkesčiai kokie nors nenormalūs, ar įsivaizdavimas, kaip turi kvepėti kava iškreiptas?Akivaizdu, mes ir Kavos draugai kavos aromatingumą suprantame skirtingai.

Yra taip, jei mums geriant šitą kavą kas nors pareitų namo, vos įėjęs pro laukines duris neužuostų, kad geriama kava. Ir įėjęs į virtuvę, kur mes sėdime, nepajustų. Ir iš kavamalės, kur ją ką tik sumalėme, nekvepia. Ir jei kas praeina pro šalį su kavos puoduku rankose, šleifas neskrieja. (Po teisybei, tai nelabai ir nuo jakobso kavos skrieja, nepaisant to, ką jie rodo reklamose). Kavos kvapas, kokio geidauju, likęs mano atsiminimuose ir dar aptinkamas Italijoje.

Na bet jei nesvaigti per daug dėl to aromato, kava Caprissimo man yra skani, ir kiekvieną sekančią jos gėrimo dieną patinka vis labiau.

Ai, dar vienas dalykas: man patiktų, jei pakis turėtų tokį lipduką su daugkartiniu užlipinimu, kad jį prakirpus, galėtų vėl užlankstyti ir uždaryti.

• Tweet
• Buffer
• Pin It