Kaštonų šventė
Sekmadienį kaime buvo kaštonų šventė. Jei būtų vykusi kur nors už jūrų marių arba bent už 5 kilometrų, nebūčiau iki ten vykus. Pasimokiau iš Obuolių šventės prieš porą savaičių Krusineloje – skelbimai didžiausi, gražiai atspausdinti, visur išsiuntinėti, oi, tai galvoju didelė šventė bus, oi tai galvoju bus faina, dainos, šokiai, pyragai… sukoriau nemenką atstumą, kad pamatyčiau, o radau labai lokalų renginuką, kuriame beveik nieko nevyko, keli žmonės pardavinėjo paprastučius pyragus, o vaikai kažką piešė su guašu…
Na bet kaštonų šventė pasitaikė tiesiog pakeliui einant namo, tai stabtelėjome pažiūrėti. Žmonės būriavosi pagrindinėje gatvėje, kažkas irgi bandė parduoti naminį pyragą, bet nieko ypatingo. Ant pievelės šiek tiek aukščiau kūrenosi laužas, jame buvo kepami kaštonai. Dabar kai prisimenu visą situaciją, greičiausiai ten buvo atitverta, kad bele kas nevaikščiotų, bet tuomet man taip neatrodė, tuomet maniau, kad ten vyksta pats įdomumas, kurį verta apžiūrėti iš arčiau ir per kopečikes į tą pievelę užlipau.
Kaip žinia, prieš kepant kaštonus, reikia įpjauti ar pradurti jų žievę, kad kepdami nesusprogtų. Prie to dviratuko įtaisytas pradūrimo mechanizmas, ten kur turėtų būti antras ratas.
Kaštonai beriami į tą dėžutę, iš kur patenka ant pradūrimo.
Pradurtus kaštonus supila į tokias talpas, kurios sukamos ant laužo. Jiems visai patinka, kad fotkinu, ir kaštonus kepti patinka, smagiai visi nusiteikę.
Nuolat sukami, kaštonai nesudega ir gražiai iškepa.
Iškepti kaštonai supilami į medinę dėžę. Iš gatvės, kur vyksta visas šventės vyksmas, ateina vyrai, sušunka “Kaštanji!!!”, į jų dėžutes pripilama ką tik iškeptų, karštų, kvepiančių kaštonų, ir jie išeina jų pardavinėti.
Deja, šiemet Italijos kaštonai nukentėjo nuo kažkokio vabzdžio, todėl jų derlius nėra toks,koks būdavo. Ir šiai šventei ne iš aplinkinių kalnų šlaitų kaštonai surinkti, o raudonuose tinkliniuose maišuose atsivežti iš kažkur kitur.
Šitas reportažas labai fainas 🙂 Kaštonus puola, tikriausiai, tas pats vabalas, kaip ir visus kitus kaštoninius visoj Europoj, tame tarpe ir Lietuvoj. Jei taip ir toliau, išnyks šie augalai. O valgomieji man labai patinka, gaila, kad tokie neauga Lietuvoj.. 🙂
iš tiesų pastarosiomis dienomis daugiau galėčiau rašyti reportažus, negu receptus, bet kad jie nesusiję su kulinarija (apie arkliuką, kuriam negalima duoti duonos, apie piemenį, ieškantį žmonos, apie klounus, kurie atvyksta čia savaitei kad… “numirtų”? (šito aš pati dar nesupratau), apie spalvotas čakras ir tt…. tokie dalykai čia vyksta aplinkui, o receptų naujų kol kas nėr