Apie sviestą ir lapes

Kanapių sviestasReceptas, nuotraukos ir visas super pasakojimas Njaalkeme.

Kiekvienai gaspadinei malonu, kai kas nors paprašo antros porcijos. Nesvarbu, ar tai paršas spanguolėse, ar juodos duonos riekė – palaimingas čepsėjimas geriau, nei tūkstantis pagyrimų. Man labai patinka ruošti pietus (o naktipiečius dar labiau). Gal todėl, kad tai vos ne vienintelis dalykas, ką tikrai gerai išmanau. Jei galiu paruošti mėsą taip, kad ją valgytų vegetaras – nu ar aš ne kieta, ką? Kai trys dėžutės sviesto iškeliauja į Islandiją – nu kaip nesijaust pačia šūstriausia gaspadine? Kas katinui uodegą pakels, jei ne pats?

Gal todėl, kai sekmedienio rytą dvi latviukės su šaukštais atėjo prie mūsų laužo ir paklausė, ar dar turim „to skanaus sviestuko“, išsišiepiau kaip Krakamulis*, gavęs bliūdą grietinėlės. Va, sakau, dar yra puodynėlėj, gramdykit, kiek rasit. Gramdė mergelkos, tepėsi ant riešutinės duonos su slyvom (ha, liko gi du kepaliukai iš tų keturiasdešimties, atsivežtų puotai!), maumojo ir gyrė. Kaip medučiu per dūšią…

Kaip tai – kas per sviestas? Nagi tas, kanapinis. Kaip nežinot? Pala, tuoj papasakosiu…

Kanapių sviestui reikia trijų dalykų: sviesto, kanapių sėklų ir druskos. Ir – kantrybės, jei norisi mandrai, o jei mandrai nesinori, tada nebūtina. Paskui paaiškinsiu, kodėl.

Pirmiausia kanapes reik supilti į sausą keptuvę ir ant nedidelės ugnies paskrudinti. Kiek? Na, kol nuo kvapo pradės drykt seilės.

Čia galima nueiti paprastesniu keliu ir tiesiog sugrūsti keptas kanapes su druska, bet taip neįdomu, ane? Todėl pilam į keptuvę kiek daugiau, nei pusę stiklinės šilto vandens, kuriame ištirpintas maždaug šaukštas druskos Mažiau, daugiau – koks skirtumas, iš akies bus gerai. Viską visada matuoju iš akies, išskyrus tuos sykius, kai kepu napoleoną. Be to, neįdomu viską daryt pagal receptą, ypač kai namie nėr nei svarstyklių, nei jokio matavimui skirto indo. Gaunasi ir taip, tai ko čia apkraut galvą gramais ir mililitrais?

Vienžo, padidinam liepsną, kol gerai užburbuliuoja, ir vėl sumažinam.

Maišom, maišom. Dar maišom. Kol atsibos, ir paskui dar dvigubai tiek. Po kiek laiko vanduo nugaruos, o druskytė pradės gražiai kristalizuotis ant kanapių ir keptuvės dugno (tą tai nugramdom).kanapių sviesto gaminimas

Sumažinam liepsną iki minimumo ir džiovinam kanapes toliau. Na, kol išdžiūna. Dvidešimt minučių, pusvalandį? Nežinau, niekad nežiūrėjau į laikrodį. Galų gale viskas turėtų atrodyti maždaug taip:kaip gaminti kanapių sviestą

Suberiam kanapes į grūstuvėlį (arba kavamalę) ir sugrūdam. Išeina tai, kas vadinama spirgučiu. Aha, tas skanus dalykėlis, kurį galima barstyt ant bulbių, virtienių, sumuštinių ir salotų, ir apskritai bilenkur, kur tik norisi. Tai ir beriam tą džiaugsmą ant minkšto sviestosviestas su kanapėmis

Ir išsukam mediniu šaukštu. Arba blenderiu. Arba nors ir kojom, kad tik viskas gražiai susimaišytų.kanapių sviestas

Va ir viskas. A ko da tikėjotės? Šokių su būgnais aplink bliūdą?

Aha, ką ten sakiau apie kantrybę…  O gi va: tiesiog sugrūdus skrudintas kanapes su druska išeina beveik (bet ne visai) tas pats, kaip ir sugrūdus druskuotas kanapes, bet reikalas tas, kad ilguoju būdu paruoštos net nemaltos yra didis gėris, kurį labai smagu niamnioti tiesiai iš dubenėlio ar stiklainio (išbandyta su latviais – lesa kaip kanarėlės, ir dar murkia!). Be to, taip jos kur kas geriau laikosi, ir „neišsibezda“, kaip kad iškart sutrintos.

O galima vietoj kanapių į sviestą įmaišyti kapotų džiovintų pomidorų su česnakais. Česnakų su petražolėm. Arba krapų su mėtom. Rūkytos lašišos. Rūkyto kumpio ar dešros. Sūdytos skumbrės. Kad mane kur, taigi bileko! Viskas, kas skanu, tinka ir į sviestą. Prisidarai porai savaičių, suformuoji dešras, susuki į plėvelę, grūdi į šaldiklį, kai reikia – atsikerti gabaliuką. Ar ant sumuštinio, ar tiesiog ant virtų ryžių, ar makaronų – greit, patogu, skanu. Nu patogu gi, nu a ne?

Jaučiu, nuskambėjo taip, lyg tingėčiau knisinėtis po virtuvę ir bandyčiau susipaprastint gyvenimą, kaip tik įmanoma. Ot ir ne! Tiksliau, ir taip, ir ne. Hm, o gal visgi taip? Gi virtuvė – ne akmens skaldykla, o aš ne katorgininkė, kad liečiau devynis prakaitus vergaudama Jo Didenybei Skrandžiui. Aišku, skaniai pavalgyt – viens didžiausių malonumų, bet…

Kažkada mintyse maistą suskirsčiau į tris kategorijas – kuras kūnui, džiaugsmas skrandžiui ir poezija.

Pirmas – tai greiti ir visiškai paprasti (ir skanūs savaime) dalykai, kuriuos galima įsimesti skrandin skersai darbo – pavyzdžiui, duona su obuoliu arba puodukas pieno, arba kąsnis sūrio su uogiene, arba „mano sumuštinis“, kurio esmė labai paprasta – atsidarai šaldytuvą, atsikandi tiesiai iš kepalo duonos, sviesto, dešros, agurko kokio, ir kramtai jau eidama iš virtuvės. Vienas didelis kąsnis, daugiau ir nereik. Užtenka, kad papildyt jėgas, bet neperjungti visų organizmo resursų virškinimui. Apskritai, stengiuosi taikyti „lapės principą“ – geriau daug mažų šmotelių, nei reti apsirijimai. Tinka viskas, kas pakliūna po ranka – lapės juk visaėdės, ane? O skrandukas ramiai sau burzgia; kalorijos dega iškart, o ne atsideda į neliečiamas atsargas ant sėdynės, nes juk po valandos vėl bus maisto, tai kam čia kaupt kažką? Aišku, taip maitinantis yra viena nedidelė bėda – jau trečią kartą siaurinsiuos savo mėgstamiausius džinsus…

Į antrą kategoriją pakliūna patiekalai, kuriuos galima pavadint šeimyniniais – paprastai pietvakarienė, kurią mūsų šeimyna valgo apie 7-8 vakare. Sriubos visokios, kepsniukai, košės, vienžo, kažkas karšto ir plius minus sotaus. Čia jau pasisukioju prie puodų ilgiau. Dažniausiai autopilotu; pradėdama gaminti maistą dažniausiai neturiu žalio supratimo, kas gausis. O ką čia daug galvot, leidžiu nosiai diktuot, ką dėt į puodą. Rankos pačios žino, kaip ką pjaustyt, ausys pasako, kada mėsa iškepus; galvą galima užimt malonesniais dalykais – pavyzdžiui, penkiasdešimtą kartą klausytis mylimiausio mylimiausios grupės albumo** ir galvoti, ką veikčiau, jei atsidurčiau negyvenamoj saloj su Roriu MakKanu.***

O poezija… Poezija būna tom dienom, kai aš tikrai myliu maistą ir apie nieką kitą daugiau nenoriu galvot. Dažniausiai tada, kai į rankas pakliūna naujas, nebandytas receptas ar neragautas maisto produktas, arba kai laukiu svečių. Išveju visus iš virtuvės ir garbinu kažkokius maisto dievus, jei tokie yra. Jokio autopiloto, gryna kūryba ir įkvėpimas iš aukščiau – tada ir gimsta tokie kreizovi patiekalai, kaip avokadų putėsiai su šiitake (neklauskit recepto, ba nė velnio neatsimenu), ruginės picos su kiaušiniene ir skumbrė kamos lukšte su porų čipsais. Vienkartiniai stebuklai, kurių net ir norėdama negalėčiau atkartoti. O ir nenorėčiau, nes tada tai būtų ne Poezija.

Tikriausiai dėl to niekada negalėčiau dirbti jokiam restorane. Negalėčiau diena iš dienos gaminti vieną ir tą patį patiekalą – vis taip pat, ir taip pat, ir taip pat… Jau ko negaliu pakęsti virtuvėj – tai rutinos. Gyvenime irgi. Jei dienos panašios viena į kitą, tai koks čia, atsiprašant, gyvenimas? Kaip lapei, man reikia bėgioti, šniukštinėti, ragauti viską iš eilės – arba tykoti ramiai šešėly, kol pats gardžiausias kąsnelis pats ateis į lėkštę. Slėptis savo oloj, kai viskas ir visi užknisa, arba dūkti su kitom lapėm, kai užknisa ola. Gyvenimu reikia džiaugtis, o ne kovoti su juo. Nėra reikalo nei plaukti prieš srovę, nei pasroviui, ypač jei vanduo šaltas. Nėra priežasties nevalgyti torto jei nori torto; nėra reikalo apsiryti, net jei balius, ir visi kemša už tris. Maistas turi būti gėris ir palaima, o ne kalorijos ir vitaminai su mikroelementais.

Esi ne tik tai, ką valgai, bet ir kaip valgai.

Njaalkeme

* – http://njaalkeme.wordpress.com/2013/01/09/geriausi-vyrai-mano-gyvenime/

** – http://www.solstafir.net/albums/8/svartirsandar

*** – http://www.imdb.com/name/nm0564920/?ref_=tt_cl_t13

13 thoughts on “Apie sviestą ir lapes

  • 2013/07/31 at 16:34
    Permalink

    40 kepaliukų?? Tu juos kepei, Dalia???

  • 2013/08/01 at 07:16
    Permalink

    Skaityčiau ir skaityčiau jūsų straipsnius…Kodėl jūs nerašote į laikraščius? Tiražai tikrai pakiltų. Dabar Joniškio laikraščiai “mediniai” savo straipsniais. O jūsų stilius labai žavingas.

  • 2013/08/01 at 11:36
    Permalink

    nu mielosios, taigi parašiau, kad visas pasakojimas Njaalkeme, tai ji 40 kepaliukų duonos kepė, ji trynė kanapes, ji svajojo apie kažkokį man visai nežinomą Rorį. Ir žavingasis šio straipsnio stilius yra jos!
    O dėl laikraščių, žinokit, retsykiais rašau į laikraščius, bet man tada žavingai nesigauna, o gaunasi gana nykokai.

  • 2013/08/01 at 20:38
    Permalink

    Paskaičiau šitą straipsniuką, įlindau į šitos moteriškaitės dienoraštį (negražu, bet smalsu). Nu, fain bobikė, sakyč 😉

  • 2013/08/02 at 17:59
    Permalink

    aha, ji tokia. O įlįsti į viešą dienoraštį manrods nieko blogo

  • 2013/08/02 at 22:56
    Permalink

    “niekada negalėčiau dirbti jokiam restorane” – ale bet tai kaip prisikarksėjau, ką… 😀

  • 2013/08/03 at 10:38
    Permalink

    man kažkas aiškino: pasąmonė nesuvokia “ne”. Karksėjai “niekada negalėčiau”, o ji užfiksavo tik “dirbti restorane”. 🙂

  • 2013/08/03 at 21:23
    Permalink

    Jo, tai kažkada sakiau, kad niekad nenešiosiu rožinių bliūskų su kvarbatkėliais ir gėlytėm…

  • 2013/08/05 at 14:25
    Permalink

    Tai va kodėl, kai sakau “niekada”, man visada būna atvirkščiai…pasąmonė čia kalta….dabar reikia sakyti niekada nebūsiu bagota 😀

  • 2013/08/05 at 17:20
    Permalink

    Niekada nesusirasiu gražesnio diedo… 😀 😀 😀

  • Pingback: » Blog Archive » Kanapinė druska ir sviestas - bulviukose.lt – pagaminta namuose!

  • 2014/09/18 at 21:57
    Permalink

    nepaprastas talentas rasyti, galetum rasyti receptu knygas, bet jau ir tai yra kuryba, gal nereikia save spraust i remus jokiom knygom. Katik supratau tai pirmas blogas- receptas kuri perskaiciau iki galo.. aciu tavo paprastumas mane zavi 😀

  • 2014/09/19 at 11:12
    Permalink

    šis įrašas, o taip pat ir talentas yra tinklaraščio viešnios Njaalkeme.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *