Kaip mes kepėme žvynabudę

Kai grįžau iš Islandijos (visa laiminga, plaukų mėlynumas nublukęs, kuprinikė pilna perdrėkusių rūbų… bet čia jau kita istorija)… kai grįžau, Ponas Didysis Ekspertas pranešė man dvi naujienas. Girdėjo per žinias, kad Vilniuje mirė žvynabudėlėmis nusinuodijusi moteris – čia viena naujiena. O kita – kad jis RADO vietą, kur auga žvynabudės.

Skėtinės žvynabudės! Buvau jam ausis išsuokusi, koks tai ypatingas grybas, koks skanus kepsnys iš jo gaunasi, kaip mes Sicilijoje juos rinkome, kaip greta Vilniaus jų randa Jūratė. Tik deja arti Joniškio jų nėra, taip mes galvojom.

Ir va, vienoj vietoj Ponas Didysis Ekspertas jų aptiko. Turėjo lašą abejonės, ar čia tie grybai, todėl nusiskynė tik vieną, parvežęs rodė kitiems ir tarėsi. Kadangi visus kaip tik buvo sujaudinusi žinia apie grybais nusinuodijusią moterį, Ponas Didysis Ekspertas išgirdo daug perspėjimų to grybo nevalgyti (tokių kaip: “jei neturi ko valgyti, ateik, pamaitinsiu” arba “paskambyk prieš grybą valgydamas, noriu žinoti, ar ryt į darbą ateisi”). Ponas Didysis Ekspertas grybą pasidėjo, sulaukė manęs iš Islandijos grįžusios, paskui abu dar patikrinome parsivežto grybo požymius pagal knygą ir internetą, atpažinome skirtumus nuo žudikės žvynabudėlės ir jau beveik susiruošėm iškart į mišką važiuoti. Bet susigriebėm, kad saulė jau arti laidos, o į tą mišką vakare negalima, nes su patamsiu ten ateina medžiotojai tykoti elnių.

Tai kitą dieną nuvažiavom ir žvynabudžių parsivežėm.

Išsikepėm.

Kaip kepti žvynabudę?

Grybo kepurėlę plaunant, šiek tiek apsimaigo lakšteliai apačioje ir nusibraukia dalis žvynų nuo paviršiaus, bet kurie lieka, tai nieko tokio. Pabarstyti druska. Galima kepti visą kepurėlę, galima supjaustyti gabalais.  Pamirkyti plaktame kiaušinyje, po to miltuose, po to – vėl kiaušinyje. Kepti aliejuje ant vidutinės ugnies iš abiejų pusių.

Ta nepažįstama panašiais į žvynabudę grybais nusinuodijusi moteris vistiek sukosi mintyse. Prieš valgant, sakau, pasibučiuokim, nes jeigu kas, tai geriau tegu prieš tai būname pasibučiavę, negu susibarę.

“Niekad nebūčiau patikėjęs, kad toks gali būti grybo skonis. Jei kas paduotų keptą ir nesakytų, kad grybas, niekaip neatspėčiau”,- sakė Ekspertas. O ką galvotum? “Nu kad vištiena tai ne… gal koks jūros gėris?” Pasiėmė telefoną ir kai kuriems kontaktams iš adresatų sąrašo pranešė, ką valgo ir kokie įspūdžiai.

Paskui visi laukė tris dienas, ar su mumis kas nors atsitiks. Nieko blogo neatsitiko.

Išbandžiau, o kaip būtų, jei ne kiaušinyje – miltuose dažyčiau, o blynų tešloje. Irgi gerai.

Pažiūrėk dar:

2 thoughts on “Kaip mes kepėme žvynabudę”

  1. Labai suintrigavo sakinys apie Islandiją. Ar parsivežėt iš ten kokių kulinarinių patirčių, ar užteko jau vien atšiauraus salos grožio?

  2. Veronika, kulinarinių patirčių buvo mažai, bet turiu 7 metų senumo Makdonaldo burgerio nuotrauką, apie kurią dar ruošiuosi parašyti

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *