Kaip gaminti guliašą – virtuvės naujokams
Iš tiesų tai guliašas yra vengrų patiekalas, ir netgi labiau sriuba, negu antrasis patiekalas. Turiu įtarimų, bet neturiu įrodymų, kad guliašas, kokį pažįstame, lietuvių repertuare atsirado iš tarybinių laikų valgyklų. Gal kas atsimena, tuomet valgyklose antrieji patiekalai būdavo paduodami plokščiose pailgose aliuminio lėkštėse. Makaronai paprastai būdavo atvėsę ir sulipę po tris, ant viršaus samteliu užpildavo mėsos su padažu, o šalia padėdavo tris ripkeles agurko. Dalis mėsos būdavo per riebi valgyti, bet likusi – visai skani. Kainuodavo labai pigiai.
Tikrai nežinau, ką apie tokį guliašą pasakytų vengrai, greičiausiai tiesiog neatpažintų. Bet pvz mūsų namuose guliašas tam tikrų asmenų yra laikomas “normaliu maistu”, skirtingai nuo visokių ten indiškų, meksikietiškų ar nežiniakokių eksperimentų. Papasakosiu, kaip gaminu aš, kai noriu visiems įtikti. Jei susilaikau nepagražinus pradinio recepto grybais ar paprika, ar čiobreliais, ar džiovintom slyvom – visada įtinku.
Skirta virtuvės naujokams, tiems, kas jau moka kepti kiaušinienę, bet dar nemoka raityti virtienių. Išdrįskite ir pasigaminkite guliašo. Visai paprasta.
- 0,5 kg kiaulienos (kumpio, mentės arba sprandinės)
- 2-3 šaukštai aliejaus
- 1 svogūnas
- 2 morkos
- 3 skiltelės česanko
- 2 šaukštai pomidorų padažo
- 1 litras vandens
- 1 šaukštas prieskoninių daržovių mišinio
- druskos
- juodų maltų pipirų
- lauro lapas
- 1 šaukštas miltų
- šviežių arba džiovintų petražolių ir krapų
Reikės keptuvės ir nedidelio puodo, geriau – storu dugnu.
Supjaustau svogūną: nupjaunu kietą apatinę dalį ir perpjaunu perpusę, nes taip patogiau paguldyti ant pjaustymo lentelės. Įpjaunu kelis kartus išilgai, tada pjaustau skersai. Jei nepavyksta itin smulkiai, nieko tokio – viskas išsitroškins. Susipjaustau ir atsikirai pasidedu česnaką. Nebūtinai labai smulkiai.
Užpilu aliejaus ant keptuvės – labai nedaug, mažą balutę viduryje. Kai užkaista, suberiu svogūną. Mažoji aliejaus balutė turi plonu sluoksneliu pasiskleisti per visą keptuvę. Kepinu ant nedidelės ugnies, vis pamaišydama, kol svogūnas pasidaro skaidrus ir įgyja rusvus pakraštėlius. Suberiu česnaką ir viską kartu maišydama pakepu dar kokią minutę. Paskui viską išgraibau ir sumetu į puodą.
Apžiūriu mėsą – kokia kryptimi eina raumenų pluoštas. Pjaustau kąsnio dydžio gabaliukais skersai raumenų. Jei yra kokių nors gyslų ar plėvių, jas nupjaunu ir padalinu po lygiai šuniui ir katinui, nes jie užjutę mėsą viens duodas apie kojas, kits hipnotizuoja žvilgsniu. Jei mėsoje yra lašinukų, juos pjaustau žymiai smulkiau, nes mažą lašinuką guliaše perkąsti nieko tokio, didelį šmotą – fui. O kepdamas lašinys, skirtingai nuo liesos mėsos, išsipučia. Liesa- sustraukia.
Apkepu mėsos gabaliukus aliejuje, kuriame prieš tai kepė svogūnai, bet reikia dar truputį aliejaus dadėti ir padidinti ugnį. Mėsa turi nesitroškinti, o apskrusti – iš vienos pusės ir iš kitos. Nugriebiu apkeptus gabaliukus į tą patį puodą, kur jau yra kepti svogūnai.
Morkas tarkuoti pradedu nuo storojo galo. Kodėl? Ogi todėl, kad kai lieka mažiukas gabaliukas, jį mėgstu suvalgyt, o plongalis būna skanesnis. Guliašui, aišku, vienodai rodo, nuo kurio galo bus tarkuojamos morkos.
Suberiu jas ant keptuvės, nuo kurios jau nuimta mėsa ir truputį pakepu maišydama. Morkų išvaizda nuo tos procedūros beveik nepasikeičia, jos neapskrunda. Po kelių minučių kepimo suberiu morkas pas mėsą ir svogūnus. Dabar visas veiksmas persikelia ten. Pakuriu ugnį po puodu.
Įdedu pomidorų padažo, druskos, maltų pipiriukų. Prieskoninių daržovių mišinio. (Apžiūrėkite, ar į jo sudėtį neįeina druska -geriau rinktis be druskos). Išmaišau – truputį leidžiu paspirgėti. Tada užpilu karštu vandeniu. Vandens kiekis priklauso nuo to, kiek žmonių norite pamaitinti tuo mėsos puskilogramiu. Pusė litro vandens ar šiek tiek daugiau. Viskas, kas yra puode, turi būti visiškai apsemta. Kai užverda, sumažinu ugnį iki minimumo ir taip verdu apie valandą. Turėtų sau tyliai burbuliuoti ir nekelti rūpesčių, bet jei nesate tikri, ar puodas nėr koks durnavotas, reiktų kelis kartus patikrinti, ar neprideginėja. Kol viskas ten gaminasi autopilotu, galite paskaityti, kaip aš bandžiau sušnipinėti vengriško guliašo paslaptį. Aha, sugrįžtu prie maniškio, paragauju, ar užtenka druskos. 15 min iki numatomos pabaigos įmetu lauro lapą. Pasiruošiu finalui: susmulkinu žalumynus (krapus, petražoles). Jeigu naudoju džiovintas, suberiu porą minučių iki puodą užgesinant. Jei šviežias – iškart užgesinus.
Liko tik vienas svarbus judesys – sutirštinti padažą. Yra keli būdai. Paprasčiausias toks: atskiram indelyje sumaišau miltus su šaltu vandeniu, stengiuos, kad neliktų miltų gumuliukų, nes padaže jie virs kleckiukais. Turi būti pakankamai skystas mišinys, ne kaip skysta tešla, bet kaip vandenėlis. Palengva pilu į puodą (jis vis dar ant ugnies ir kunkuliuoja), kita ranka intensyviai maišau. T. y. ne ranka maišau, o šaukštu, kurį laikau kitoj rankoj. Iškart pasijaučia, kaip padažas tirštėja. Sulaukiu kol užburbuliuoja ir gesinu ugnį po puodu. Užbarstau žalumynus. Uždengiu dangtį. Gatava.
ups. O tau su tulžies pūsle tvarkoj? gal turi skundų?
Nerealiai! Mesyte toookia minkstute paliko! Labai labai geras receptukas;)