Kaip daryti koldūnus? – virtuvės naujokui


Nu vot įdomiai yra: jei užraitysi vienaip, bus virtieniai su mėsa, bet jei kitaip – koldūnai.
Virtieniai gali būti su daug kuo, su varške, su vyšniom, su bulvėm, gali būti ir su mėsa,
bet va koldūnai – su nieku kitu, tik su mėsa. Nu tiesa mačiau prekybcentry visokių išsidirbinėjimų, atseit koldūnai su daržovėm, atseit japoniški… Nu nežinau, jie taip pavadino, jie tegu ir aiškinasi, kodėl taip, o pas mus – jei jau vadinasi koldūnu, tai neabejok, bus su mėsa.
Na, tiesa, gali pasitaikyti viename koldūniuke siurprizas. Aš tokiais šposais neužsiiimu, bet pažįstu vieną personą, kuriam knieti ką nors tokio į koldūniuką įdėt, tradiciškai tai būtų metalinis pinigėlis, bet jo fantazija gali ir kitokiais būdais pasireikšt. Koldūniukas su siurprizu būna tokio pat dydžio ir taip pat užraitytas kaip visi, ir niekas, net pats Kūrėjas nežino, kam jis atiteks. bet jis vienintelis žino, kad kažkas turi būti ir stebi visus valgančius laukdamas reakcijos. Bet čia irgi gali būti visaip, vieną sykį kaip siurprizas į koldūną buvo įdėtas nemažas šmotukas druskos konglomerato (keistas jumoro jausmas pas nekuriuos, ane?), bet mėsos buvo irgi. O turėjom tąkart svečių. Ir taip visi koldūnai suvalgyti ir nieks nesustaugė siurprizą radęs. Ponui Didžiajam Ekspertui, kuris buvo siurprizo autorius, neaišku – koldūnų nulis, reakcijos irgi nulis… pradėjo jis aiškintis. Pasirodo, svečio mandagaus būta, pagalvojo sau vienas, ups, koks sūrus koldūnas, bet nedrįso garsiai piktintis  ir nurijo patyliukais.
Bet jeigu, skaitytojau, jautiesi būtent tuo pavadinime paminėtu virtuvės naujoku ir atėjai čia tik sužinoti, kaip daryti koldūnus, tai pradėk skaityt nuo šitos vietos.

tešlai:

  • 1 kiaušinis
  • 1 stiklinė vandens
  • druskos
  • miltų, kad gautųsi apykietė tešla

Įdarui:

  • 300 g maltos kiaulienos arba kiaulienos pusiau su jautiena
  • 1 kiaušinis
  • 1 svogūnas
  • druskos, maltų juodųjų pipirų

mažas gabaliukas sviesto, didelis šaukštas grietinės

Tešlai pirmiausia įsipilam į dubenį miltų, įmušam kiaušinį. Druską išmaišom vandenyje ir supilam į miltus. dabar jau niekur nesidėsi, teks kišti ranką į visą makaliošę ir ją apsitešluoti.  Labai sunku pasakyti, kiek reikia miltų, nes viens dalykas, aš pati jų nematuoju, kitas dalykas – ne visi miltai vienodi. Pradžiai dedu nu gal porą stiklinių… iš pradžių atrodo, kad vandens neužteks visiem miltam suklijuoti, bet tai tik pirmas įspūdis. Minkydami tešlą, sausais miltais nutriname nuo rankų prilipusią tešlą, taip pat ir nuo dubens kraštų ir visus nutrintus draiskalus priminkome į tą pačią tešlą. Jei tešla per lipni, reikia pridėti daugiau miltų, bet jei pernelyg kieta, skysčio pridėti sunkiai pavyks. Minkymo pabaigoj jis turi būti paklusnaus kietum ir prie rankų beveik nebelipti. Tešlą įvyniojam į plėvelę ir paliekam ramybėj, kad susikauptų. Plėvelės reikia tam, kad bjauriai neapdžiūtų paviršius.

Per tą laiką smulkiai supjaustom  arba sutarkuojame svogūną ir viską, kas skirta įdarui, sumaišom. Įdedam pora šaukštų vandens. Gera žinia ta, kad maišant įdarą į maltą mėsos rankos kišti nereikės, galima puikiausiai sumaišyti šakute.

Ant miltuoto paviršiaus perminkom tešlą. Suformuojam iš tešlos pailgą šlangą, imam jo galą į saują ir atgnybiam gabaliuką po gabaliuko – dydis panašiai kaip graikiško riešuto. Sauja veikia kaip matuoklis, nereiškia, kad pilna sauja, bet tiesiog patogu jausti, kad gabaliuko dydis toks pat, kaip ankstesnio.

Kiekvieną gabaliuką suvoliojam į rutuliuką ir spustelėdami padažom į miltus iš abiejų pusių. Paskui kočėlu kiekvieną iškočiojam į blyniuką. Kai kur randu receptus, kad pirma iškočiojamas didelis blynas iš visos tešlos, o paskui iš jo spaudžiami skrituliukai. Aš mieliau kočioju kiekvieną rutuliuką, visai neužima tiek daug laiko, kaip gali atrodyti, daug lengviau iškočioti tešlą plonai, o kuo ploniau, taigi tuo skaniau.  Įdaro ant blyniuko nededu labai daug, truputį mažesnį kauburiuką, nei buvo tešlos rutuliukas prieš iškočiojimą. Pridėjus per daug įdaro, visų pirma nebetinkama skonio pusiausvyra, o antra, bet irgi svarbu, sunku užlipinti tešlos kraštelius, kad įdaras nepradėtų veržtis lauk. Atminkim, gi dėjom vandens, todėl jo konsistencija yra ne itin paklusni.

Kraštus užspausti reikia itin atidžiai.

Paskui sujungti ir suspausti abu smailiuosius galus. Va koldūnas jau pasiruošęs virtis.

Dedam į verdantį pasūdytą vandenį, atsargiai pamaišydami mediniu šaukštu. Su jais biškį reikia švelnumo, kad nepersignybtų ir neprakiurtų. VIsas įdaras tikrai nepabėgs, bet norisi, kad viduj susidaręs sultiniukas neišbėgtų anksčiau, negu papuls pas jumi į lėkštę.

Kai visi sukyla paviršiun, paverdam dar 5- 7min., išgriebiam ir užmetam ant jų mažą gabaliuką sviesto. Jis reikalingas tam, kad koldūnai vėsdami mirtinai nesuliptų į krūva.

Valgom su grietine. Gėris. Nors pastaruoju metu man nebesinori su mėsa.

Bet vistiek, nesuprantu, kaip jie sugeba taip sugadinti skonį tų, kuriuos gamina cechuose ir pardavinėja šaldytus. Taip paprasta pasigaminti skanių. Juos, beje, irgi galima šaldyti.

Šių koldūnų iš tiesų visi suvalgys daugiau, negu iš pradžių galvojo. O jeigu koks atliktų, paskui labai skanu pakeptas.

Kaip daro koldūnus Sibire

25 thoughts on “Kaip daryti koldūnus? – virtuvės naujokui

  • 2010/08/10 at 16:41
    Permalink

    Dėkui už receptą! Bet kažkaip sunkiai galiu įsivaizduoti, kad žmogus nežinantis kaip juos pasigaminti bandytų šį nelengvą procesą vietoje to, kad tiesiog nusipirkti ir išsivirti pusfabrikačius 🙂

  • 2010/08/10 at 16:43
    Permalink

    Kodel virtIEniai? Visur rasoma virtIniai.

  • 2010/08/10 at 17:10
    Permalink

    Iš kur čia taip greit ateina Praeivis ir užmeta keistą frazę? Taigi su pusfabrikačiu jokios avantiūros, jokio kūrybinio džiaugsmo anei pasididžiavimo, nė visų horizontalių paviršių nešvariais bliūdais nustatytų, nė miltų ant grindų, nė svogūno lupenų plaukuose… tiesiog nusipirkai, susikišai į skrandį ir vėl prie kompo, ane? Ar ne geriau pasipramogaut minkant tešlą?

    a, virtiEniai – tarmiškai, apie tai jau rašiau. Norėjau įmest nuorodą, bet kažkas nutiko kompui, nebeklauso, Task-menedžeris rodo, kad bais yra užsiėmęs ir ką bepaspausčiau turiu ilgiausiai laukt kol įvykdo. Bus prisiveisę parazitų, ne kitaip. A, jei nori sužinot, kodėl virtiEniai (Vandos šuns garbei), pasinaudok hiperlinku tekste su žodžiu “varške”

  • 2010/08/10 at 19:01
    Permalink

    Tie, kuriems rūpi pramogos prie virtuvinio stalo greičiausiai bandys jėgas su kokiu įmantresniu patiekalu. O tie kur skubės atgal prie kompo neturi supratimo, kaip linksma gali būti ir virtuvėje 😛

  • 2010/08/10 at 23:27
    Permalink

    Išmintingas praeivis pasitaikė…
    Nu bet vistiek tikiu, kad yra žmonių, kurie iš pradžių vaikšto bele kur, o vieną dieną ateina į protą ir užsinori nusilipdyti koldūną sau ir savo artimui, bet nemoka. Ir tada atranda mane, ir sužibu tuomet su gražia švietėjiška misija kaip kelrodė virtienė… Gražu, ane?

  • 2010/08/11 at 09:03
    Permalink

    Reiks vyrui parodyt šį pranešimą. Nes prieš mėnesį mes smarkiai ginčijomės, kas yra koldūnai, o kas virtiniai.. Jo nepakeičiama nuomone, koldūnais gali vadintis tik tie, kurie padaryti dedant didelį iškočiotos tešlos blyną ant KOLDŪNŲ formos, sukraunant ten įdariukus ir užklojant kitu tešlos blynu.

  • 2010/08/11 at 10:38
    Permalink

    Apkepti koldūnų likučiai dar didesnis gėris negu tik virti. 🙂 Kol duomenys leido, mokyklos laikais valgydavau apskrudintus svieste iki rusvumo pusryčiams. 🙂
    O dėl pirktinių… Reikia būti visišku atgrubnagiu, kad, paragavus pramoninių, nesinorėtų pačiam pagaminti naminių su tikra mėsa, o ne ausim, knyslėm ir kitais organais… 😉

  • 2010/08/11 at 13:42
    Permalink

    Drįstu įkišt savo nuomonę į įdarą…kaip mano mokytoja sako: “Be mairūno, nebus ir koldūno” 😉

  • 2010/08/11 at 16:38
    Permalink

    Re, judviejų koldūnų ginče aš esu tavo pusėj, nors žinau, kad ne visus užsispyrėlius tai įtikis.
    Vilma, kaip apkepi, tai… ooooo!!! ir net OOOOO!!!
    Laura, reiks pabandyt kitą sykį įdėt mairūno, žiūrėsim, kaip ekspertai reaguos.

  • 2010/08/18 at 16:40
    Permalink

    Nu ką, prilipdžiau vakar koldūnų ir sušaldžiau, šiandien-ryt bandysim virt ir skanaut tų naujokiškų koldūnų 🙂

  • 2010/08/18 at 17:05
    Permalink

    Simona, bus geri, pamatysi. Bet kuo būtent jie tau atrodo naujokiški? Mūsuose tai patys įprasčiausi.

  • 2010/08/24 at 16:21
    Permalink

    Aha, buvo gardu! Grietinės neturėjom, tai su natūraliu ūkininkų jogurtu valgėm 🙂 Tik kitądien likusieji visai sutrupėjo…
    O naujokiški – kad koldūnus dariau antrąsyk gyvenime (ir tai pirmieji buvo su rikota), tai dar naujokė 🙂

  • 2010/08/29 at 18:23
    Permalink

    bandau įsivaizduot, kaip galėjo kitądien sutrupėti. Turbūt sulipo visi į vieną krūvą ir kai bandei atskirti, sudrisko? Jei būna apsviestuoti, kol šalti, sulipę, bet užmetus šildyti ant keptuvės puikiausiai atsidalina – jie tiesiog nemėgsta prievartos.

  • 2011/07/27 at 13:02
    Permalink

    Vakar pirmą kartą dariau koldūnus ir šis receptas labai padėjo, nors net neįsivaizdavau kaip ta tešla turėtų atrodyti nei žinojau ar jie tikrai išvirę, kai ištraukiau, tačiau gavosi puikiai! Šis blog’as mano nominacijose gaus “Metų atradimo” statulėlę :]

  • 2011/07/30 at 00:35
    Permalink

    Greta, džiaugiuosi! Tavo statulėlę statau ant lentynos (Ačiū!), didžiuojuosi ir net dulkes prižadu retsykiais nupūsti.

  • 2012/06/06 at 16:22
    Permalink

    mūsų šeimoje visi tie yra koldūnai _ ir su mėsa, ir su varške, ir su grybais. beje, varškė gali būti su lašinukais, gali būti saldi ar sūri. Tik kai dedamas bulvių įdaras, tokie koldūnai vadinami apgavikais. Čia kaip ir su blynais, sklindžiais, blyneliais ir t. t. vieni vienaip sako, kiti kitaip. Mūsų šeimoje sklindžiai yra mieliniai, paskui yra lietiniai, o visi kiti yra blynai, tik su epitetais – bulviniai, morkų, cukinijų, su obuoliais, su bananais ir pan.
    beje, aš tešlą koldūnams kartais darau makaroninę, t. y. be vandens, į ją įberiu įvairių prieskonių, ne tik druskos. Be to, būtinai padaromi spirgučiai, kaip cepelinams. kas nori, dedasi spirgučių, kas nori – grietinės arba viską sumakaluoja. Jei saldūs koldūnai su varške – su grietine ir uogiene, kiekvienas savaip sugalvoja. Mano dukros vienas skaniausių patiekalų – koldūnai, bet kokie, išskyrus su grybų įdaru. tarp kitko, koldūnus galima įdaryti kumpiu su svogūnais ir virti aluje – tai vadinamieji Tiškevičiaus koldūnai. Visai neblogi.
    O uogų įdaras mūsų šeimoje nepripažįstamas, taip pat kaip kisielius su makaronais, vadinma saldi sriuba.

  • 2012/06/06 at 16:46
    Permalink

    virti aluje? Oje, net neįsivaizuoju, kokie kvapai tuomet sklando virtuvėje, ir stipriai dvejoju, ar man jie patinka. Bo alaus nemėgstu. Tešla be vandens – tai tik kiaušiniai? Bandžiau, kažkur net aprašiau su pavadinimu “ravioli”

  • 2012/11/12 at 12:53
    Permalink

    o,koldunus,reike ant pjaustymo lenteles,sudeti pabarščius miltu,kad nepriliptu ir pašaldyti pora h.po to i maišiukus užšaldyti,darnt daugiau,vienas ranku tepliojimas…

  • 2013/01/12 at 15:17
    Permalink

    Dėl Redos pastabų, sutinku su viskuo tik jei su mėsa tai koldūnai o jei įdaras varškė, grybai ir t.t. tai jau virtiniai. Man labai patinka virtiniai su žalios tarkuotos bulvės įdaru: paimame bulves ir sutarkuojame per smulkia tarką kur cepelinams, tarkuotiems blynams ir truputi skysti nupilame bet nespaudžiame. Keptuvėje paspirginame svoguną, lašinukus ar šoninę ir suverčiame tarkius, patroškiname, pridedame prieskonių ir įdarą atvėsiname. Darome virtunukus, verdame ir valgome su grietinę ar grietinės-sviesto padažu, galima ir su spirgučiais. Kaip kas mėgsta. Teko valgyti panašius kur buvo puse tokio įdaro o kita pusė mėsos, vienu žodžiu kiek imta tarkių tiek ir mėsos – irgi patiko.

  • 2013/01/12 at 15:40
    Permalink

    esu girdėjusi, kad būna tarkuotos bulvės įdaras, bet net neįsivaizduoju, koks skonis būtų. Gal ir neblogai… man viskas, kas iš bulvių patinka. Stanislovai, kai kitą sykį darysite, nufotografuokite. Paskelbsim kaip svečių receptą.

  • 2013/01/12 at 17:12
    Permalink

    Viena smulkmena, reikia įsigyti fotoaparatą nes “muilinės” laikas praėjo. Kai labai reikia sūnaus paprašau kad atveštų nes gyvena kitame mieste. Bet ten ir fotografuoti nieko nereikia, darbas šeimininkei įprastas, tuo labiau nenaujokei o dėl skonio tai reikia paragauti, nevisiems gi patinka, kitiems tai varškė, tai bulvės nepatinka. Pradžiai pasidarykite nedaug ir paskanaukite!

  • 2013/01/12 at 18:25
    Permalink

    Turiu 1984 metų knygą “500 POTRAW Z ZEMNIAKOW” ir joje yra šis receptas:
    Nr.159 WARENIKI PO LITEWSKU
    sudėtis: 8 ziemniakow, 100g sloniny, 1 cebula, 1 szklanka mąki, 1 jajko, 1 lyzka stolowa masla, przyprawy korzenne, pieprz, sol.
    Farsz: Obrane ziemniaki zetrzec. Następnie odliac wodę, dodac drobno pokrojoną sloninę i usmazoną na masle cebulę oraz przyprawy korzenne i pieprz. Dobrze wymieszac. Mozna nieco poddusic na patelni. Z mąki, jajka i cieplej wody rozgniesc ciasto, rozwalkowac je na grubosc 2 mm, wykroic szklanką i klasc na nie przygotowany farsz. Brzeki dokladnie zlepic, poniewaz te wareniki wymagają dluzszego gotowania w osolonej wodze. Następnie usmazyc na patelni sloninę(mozna dodac nieco smietany) i polac tluszczem.
    o lietuviškai būtų:
    8 bulvės, 100g lašinių, 1 svogūnas, 1 stiklinė miltų, 1 kiaušinis, 1 stalinis šaukštas riebalų, prieskonių, pipirų, druskos.
    Nuskustas bulves sutarkuoti, nupilti susidariusi vandenį, sudėti susmulkinti lašinius, ir pakepintus svogūnus, prieskonius, pipirus. Gerai išmairyti. Galima visą tai pakepinti ant keptuvės.
    Iš miltų, kiaušinio, šilto vandens padaryti tešla, ją iškočioti 2 mm. ir daryti virtinius. Kraštus stropiai užraityti nes reikalauja ilgesnio virimo pasūdytame vandenyje. Padaryti padažą iš lašinukų(galima įdėti grietinės) ir užpilti ant virtinukų.
    Bet matyt tas receptas yra dar kažkur ir senas nes mano tėvukas pasakė jį mamai o iš kur jis sužinojo tai nežinau, tėvukas mirė 1969m. o knyga lenkų k. išleista tik 1984m. baltarusių kalba 1981m.

    Tad išbandykite, paskanaukite ir įvertinkite!

  • 2013/01/14 at 10:00
    Permalink

    tai žinoma, kad receptas senesnis nei knyga. Gi ne knygos receptus išranda.
    Nu dabar jau man tikrai smalsu, reiks prisiruošti kada

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

Facebook Like Button for Dummies