Kaimynai Žiemgaloje. Kurmenės bažnyčia ir kiti neįtikėtini patyrimai

“Pažink kaimynus Žiemgaloje” programoje pažymėta, kad Kurmenės katalikų bažnyčia yra atnaujinta, ir galėtų atrodyti, kad tai yra jos didžiausia vertybė šiandien – kad atnaujinta 150 metų jubiliejaus proga.

Brazdame keliukais per mišką, nes ji yra tikrai užkampyje… bet man reikia prie jos pasidaryti selfį, tai prašau savo šoferės: vežk mane į Kurmenę.

Atvažiuojam.

Bažnyčia tikrai visa net švyti kaip atnaujinta. Durys atidarytos, tik paskui paaiškėja, kad ji atidaryta visada.

Įeinam vidun. Ir viduje atnaujinta. Lubos ištapytos debesiukais. Nu taip įdomiai tie debesiukai…

Šventoriuje žydi gėlės. Angeliukas, kuris atrodo senesnis net ir už bažnyčią…

Bažnyčia yra parke, tai einame pasivaikščioti po tą parką. Taip toli iki tos Kurmenės važiavome, negi iškart apsisuksim ir išvyksim, tai bent pavaikščiokim po parką.

Vis ryškėja ir ryškėja jausmas, kad čia kažkaip viskas keista. Parko takeliai visi iškasti, turbūt ruošiamasi kuo nors išgrįsti? Nauji šviestuvai ant keistų stulpų. Nesakysiu, ką tie stulpai primena.

Kryžiaus kelio stotelės įtaisytos grybus primenančiuose rąstuose su kepurikėmis.

Įdomus tas parkas, įdomus… ir labai jaučiasi, kad jame vyksta atnaujinimo darbai.

Pilies griuvėsiai. Kokia čia pilis buvo? Ogi jokios nebuvo. Griuvėsiai buvo pastatyti kaip griuvėsiai, nesgi labai romantiška yra parke turėti griuvėsius.

Teritorijoje yra senų vos besilaikančių pastatų. Štai šiam sudūlėjusiam statiniui vienam kampe stogas įkritęs. Bet įstatomi nauji langai. Antram aukšte, kur dar šiek tiek žymisi užrašas KOMJAUNIETIS, prie durų ertmės stovi kėdė. Vėliau sužinome, kad tame name gyvena žmonės, kurie sunkiai randa savo vietą šiandienos pasaulyje, yra įklimpę savo paklydimuose, tačiau čia apsigyvenę ima iš savo bėdų vaduotis. Benamiai, pijokai ir pan.

Kas čia yra to apgriuvusio pastato pirmame aukšte? Durys atidarytos, einu žvalgytis.

Gerbiami skaitytojai, ši salė yra pastate, kurio nuotrauka aukščiau. Kurio vienas stogo kampas įgriuvęs. Žmonių nėra, tik skersvėjis, nes iš abiejų pusių atviros durys. Yra ir fortepijonas, yra labai gražių baldų, meno kūrinių.

Šalia to apgriuvusio pastato – gražus ir tvirtas raudonų plytų namas. Stebuklingu būdu ant jo laiptų atsiranda mergelė ir klausia, ar norim pamatyti, kas viduje. Ja ja, mes sakom, kad norim. Ir ji mus įveda į puošniai ir prabangiai apstatytus kambarius. Valgomajame (gėlės, paveikslai, gražūs sienų apmušalai, staltiesė ir indai) prie stalo sėdi žmonės ir valgo. Mes einam pro juos. Jaučiamės keistai, patikėkit, jie valgo, o mes einam lyg per 19 amžiaus paveikslą. Lyg stebuklingu būdu atsiradę paveikslo viduje, tik kad viskas gardžiai kvepia maistu o ne paveikslų galerija.

Mus nuveda į kitus gražius kambarius, kur yra paveikslų, fazanų ir briedžių iškamšų, o taip pat švento Petro skulptūra.

Sužinome, kad čia nuo senų laikų gyveno dvasininkas, čia ir dabar yra jo rezidencija. Sužinome, kad Kurmenėje viskas ėmė judėti, kai čia buvo atkeltas naujas kunigas.

Neįtikėtina, bet tai tas pats, kuris prieš kelis metus padarė stebuklą Saldaus mieste. Buvau girdėjus, kad dabar jis Bruknoje, bet paaiškėjo, kad dar ir  Kurmenėje.

Štai kodėl čia viskas atsinaujina, štai kodėl sujudinta ir suaktyvuota visa vietos bendruomenė. Štai kodėl tačkomis ir grėbliais parke operuoja buvę benamiai. Štai kodėl bažnyčia visad atidaryta.

Angelas nors netekęs rankų, bet nepraradęs savo galių.