Jūrmala su Rygos rusėmis

Kaip viskas gali atrodyti visai kitoniškai, kai pakeiti požiūrio tašką. Arba pakeleivius. Pvz kai išvažiuoju į ekskursiją su Rygos rusėmis. Aš mėgstu įsibrauti į naujas kompanijas, bet jos tai nustebę, iš kur aš čia atsiradau, kaip sužinojau, kodėl esu viena be draugės.

Nes aš esu vieniša keliautoja – atsiradikė ten, kur manęs nieks nesitiki!

Šiaip ar taip mane į mikriuką priėmė, ir mes iš Rygos išvažiavome į ekskursiją.

Pirmas sustojimas – žvejybos muziejus po atviru dangumi, su atvirais trobų langais. Mano pakeleivės visos ryškiai miestietės pro langus žiūri į vidų, “kak tam žyli latyši rybaki” maždaug prieš šimtą metų. Toliau dar yra pirtis, pro atidarytas jos duris matosi kurorto užuomazgos, bei dryžuota Peldu būda, labai įdomi. Peldu būda skirta maudytis. Joje sėdėdavo ponia. Ją nuveždavo į jūrą iki tinkamos gelmės, dama gražiai laiptukais nusileisdavo į vandenį, pasipliuškendavo, ir sugrįždavo į būdą, kuri buvo parvežama į krantą.

Muziejus, beje, pakankamai įdomus ir į maršrutą įtrauktinas. Jį supa nuostabaus grožio pušynas, kuriame yra ir Pušis Karalius su Pušies Karalienės kelmu.

Pavaikščioję senovėje ir pušyne, bet nenuėję iki jūros, nes mums pasakė, kad ten nuo senų laikų renkasi tik nudistai, dar praėjome pro mediniais rąsteliais apkaltą trikampės formos namą (nuotraukoj kairiau), kuris priklauso neįvardintam europarlamentarui. Dešiniau – daugiaaukštis daugiabutis “Rivjera”, kuriame apartamentus nuomojasi turtingi Rusijos rusai, daininykai ir TV žvaigždės. Namas prie pat Lielupės.

Ir mes akies krašteliu stebėdamos daugiaaukštį daugiabutį, nueiname pažiūrėti į Lielupės vandenis. Ten yra daug jachtų, bet ir vienas kuklus bei visko matęs žvejo laivas. Stebiu jautrią sceną: ant kranto pasitiesusi paklotuką sėdi moteris. Prie jos prieina žvejas ir padovanoja jai šokoladuką “Milka”. Jie trumpai pasišneka, ir jis nubrenda link savo laivo, įlipa, užveda variklį ir išeina į Lielupę (nes netinka sakyti išplaukia, nes plaukia tik… neminėsim kas, o laivai eina). O moteris stebi jo išėjimą į Lielupę nuo savo paklotuko ant kranto žolės.

Mes su ekskursantėmis truputį žiūrime į upę, truputį į įžymybių namą, o tada atvažiuoja mūsų mikriukas, nepaisydamas ženklo “sustoti draužiama” susirenka mus visas ir išveža toliau žiūrėti Jūrmalos.

Važiuojame prospektais, o mūsų ekskursavodė teikia informaciją, kur kieno vila. Suprantu, kad visi išvardintieji yra Rusijos įžymybės, pramogų ir TV žvaigždės, visoms ekskursantėms puikiai žinomos, bet man tikrai ne visi vardai girdėti.

Išeiname pasivaikščioti per kvartalą, virtusi legenda. Yra kelios vilos, pavadintos įžymybių (jau nebe rusų, o pasaulio) vardais: Hepbern, Čerčilis, Hemingvėjus – va tokiais vardais. Į vilų kiemus neiname, ne tas mūsų levelis. Bet va štai man pramoga pamatyti, kaip nuo gatvės prie Čerčilio vilos fotkinasi dvi panos. Jos yra taip išsičiustiję, lyg iš žurnalo, lūpos jų aiškiai pripūstos, apie papus nežinau… bet tuo metu, kai mes ekskursantės susibūriuojame Legendų kvartale, jos labai aiškiai rodo, kaip nepatinka joms, kad visokios bobos iš mikriuko  trukdo fotkintis. Nu bet brangenybės pripūstybės, jūsų pačių nieks į vilų teritoriją neleidžia, be be be.

Mes einame iki paplūdimio, mes praeiname pro pačią brangiausią Jūrmalos vilą, kuri priklauso sudegusio banko savininkui. Latvijos rusės visos apie ją yra girdėję, tą vilą, ir apie tą bankininką viską žino bei apie jo šeimą. Prie pagrindinių vartų vaikšto apsauginiai, į vartų kompoziciją įmontuotos detalės atrodo lyg 5 kg aukso luitai. Mūsų ekskursavodė perspėja neiti arti ir nefotkinti, nes kažkada kažkas priėjo, ir tam kažkam buvo atimtas fotoaparatas. Iš tolo girdime šunų lojimą teritorijoje, iš jų lojimo suprantame, kad šunų gerklės didžiulės. Mano bendrakeleivės viena kitai sako nuomones, kad būti turtingu visai nereiškia būti laimingu, o dažnai kaip tik atvirščiai, nes turtuoliai neturi draugų.

Tada prieiname prie vilos iš kitos pusės, kad pamatytume varinę vyro skulptūrą. Damos ekskursantės vieningai nutaria, kad atrodo kaip kur nors Kretoje. Aš kukliai nutyliu, kad Kretoje nebuvau (ai, paskui prisimenu, kad buvau, bet ir apie tai nutyliu, nes niekas manęs neklausia).

Tada nuo gatvės pusės pažiūrime vilą, kurią kas vasarą nuomoja Pugačiova su Galkinu. Damos būtinai vilą fotkina, nu bet kad ir aš fotkinu – kaip ir visi, nes iš kur būčiau gavus tą foto, kurią dabar jums rodau.

Mums rodomos Filio, Rapoporto ir visokios kitokios vilos, bet kas jie tokie, aš nežinau. Na Zadornovą dar žinau…

Dar tokį pasipiktino vertą faktą sužinome, kad Gončarov buvo Jūrmaloje 8 kartus, bet nieko apie Jūrmalą nėra parašęs. Ar mes įsivaizduojam?. Bet jo vardu pavadinta gatvė yra. O pvz Roždestvenskis apie Jūrmalą rašė, o jo gatvės nėra.

Būtinai nueiname pažiūrėti tos mėlynos vilos, nes mano bendrakeleivės Rygos rusės turbūt visos vaikystėje lankėsi čia buvusioje kavinėje Balzam bar. O taip pat ir jaunystėje čia lankėsi, gurkšnodamos Rygos juodąjį balzamą. Maždaug jų jaunystės laikais čia buvo sanatorija besilaukiančioms moterims („ležali mamočki na sochranenije“  – man visa informacija ateina rusų kalba), bet nė viena nesigyrė, kad čia būtų buvusi.

Apeiname mėlyną vilą iš visų pusių, tiksliau ne pačią vilą, o tik jos teritoriją, nes ji aptverta tvora, kaip ir visos kitos vilos, vartai užrakinti, o raktai pas universiteto rektorių.

Tada jau nubraukiame link labiau pažįstamos Jūrmalos dalies. Jau netoliese koncertų salė “Dzintari”… o kas gi čia per dzintars neįsivaizduojamo dydžio?! Einame aplink jį ratais, čiupinėjame ir fotkiname. Sužinome, kad iš tikrųjų čia ne gintaras, o paminklas gintarui iš onikso. Jo kaina su atgabenimu 100 000 Eur. 

Prie Dzintari parko jau veikia neseniai atstatyta pravoslavų cerkvė, graži ir jauki. Bet man dar gražesnė ta porelė, kuri daro selfį su cerkve fone.

Jau buvau nusiteikusi Joma ielai, t y pagrindinei Jūrmalos gatvei, jau buvau nusiteikusi pamatyti vėžliuką ir Racenės maudykles. Bet šiandien mes neiname ten, kur visi žino. Lipam į mikrą ir važiuojame.

Mums dar parodo, kur yra Benjaminų vila. Sako, joje visada vyko ir vyksta itin svarbūs susitikimai. Ir Jelcinas čia „pil gulial“. 

Rainio pušis! Surprise surprise, bet pušis ne iš pušies, o iš metalo. Rygos rusės be abejo žino tokį latvių poetą Rainį. Mums rusų kalba paskaitomas eilėraštis “Rainio pušys” – tą eilėraštį jis rašė būdamas Rusijoje, Viatskaja gubernija. 

Dar vienas šios kelionės atradimas, beje, latviškas: Aspazijos namai. Aspazija – Rainio mūza ir gyvenimo draugė. Šį namą įsigijo jau tapusi našle ir paveldėjusi Rainio skolas. Namas tarp gatvės ir geležinkelio. Tarp rožių jos skulptūra ir eilėraščių įrašai keliomis kalbomis. Kai pasigirsta lietuviškai, visos ekskursantės atsisuka į mane, ir taip visi kartu pagerbame Lietuvą.