Jurgis iš Ežiukų gatvės
Šitą nuotrauką buvau įkėlus į feisbuką, klausiau, ką žmogus veikia su tokia romia veido išraiška. Spėjimų buvo keletas, kai kuriuos pakartoti nepatogu.
Atsakymas: jis galabija slibiną. Ramiai ir dalykiškai. Jei reikia, tai reikia… šventas Jurgis, krikščionis kankinys, kareivis, dėl tikėjimo 303 m. balandžio 23-ąją nukankintas Palestinoje. Jis pats buvo turkas, ir išties net nežinau, koks buvo jo turkiškas vardas. Viduramžių kryžiaus žygių dalyviai jį buvo pasirinkę savo globėju, taip Jurgio kultą išplatindami po visą Europą, ir net rusai savo didvyrius apdovanoja “georgijevsku” kryžium.
Lietuviai jo garbei pavadino gėlę, kuri kitose šalyse vadinama “Dalia”. Per Jurgio dieną išgindavo gyvulius į ganyklas. Kai dar turėjo gyvulių, o ne tik katinų ir haskių.
Palyginus su kitais krikščionių šventaisiais, kurie mylėjo gyvulėlius ir vargšus, gesino gaisrus, daug meldėsi, slaugė ligonius ir garsėjo dorybėmis, bet šiaip jau gyveno daugmaž žmogišką gyvenimą, šitas užsiiminėjo keistais reikalais. Smeigė nerealią būtybę.
Tai jis krikščionių šventasis ar pasakų personažas? Gal nusmeigęs slibiną, dar išpjovė jo liežuvį, kad paskui įrodytų, kad vertas karalaitės?
Konkrečiai šitas romus slibino galabytojas yra Ežiukų gatvėje. Seniau ten buvo medžiu palei kelią, bet kažkas (kelininkai?) nupjovė. Ežiukų gatvės gyventojai pasipiktino, kam jų medžius pjausto ir prisakė grąžinti į vietą. Šitas grįžo virtęs Jurgiu.
Nors į Joniškį pro Ežeikius važinėju jau daug dešimtmečių, bet tik po šio įrašo kilo noras įsitikint, ar tikrai ta gatvė Ežiukų. Nu ką jūs sau manot — kol aš džiūgavau ir stebėjausi, kad tikrai ji kaip tik taip ir pavadinta, ponas vairininkas tuo metu užsižiūrėjo į dar nematytą dailutį traktoriuką ir dėl to vos neatsitrenkėm į priešais atvažiuojantį automobilį. Nu tikrai niekad nepamiršiu Ežiukų gatvės!