Julius Meinl kava. Kavos namai Šiauliuose
Geriu kapučiną ir valgau gabaliuką sūrio pyrago. Kava labai gražiame raudoname puoduke su itin patogia ąsele. Firminis Julius Meinl puodukas ant firminės raudonos servetėlės, o cukrus firminiame paketuke.
Julius Meinl – kava iš Austrijos. Pirmoji krautuvytė Vienoje buvo atidaryta 1862 metais. Pardavinėjo prieskonius ir kavą. Tuomet visur būdavo parduodamos žalios kavos pupelės, kurias žmonės turėdavo patys pasiskrudinti namuose. Julius Meinl sugalvojo skurdinti pupeles savo krautuvėlėje ir parduoti jau paskrudintas, o Vienos gyventojams tai labai patiko.
Julius Meinl prekinis ženklas – berniuko profilis su aukšta kepuryte su kutu. Nors šiaip jau laikoma, kad kava atsirado Etiopijoje, Kaffa provincijoje 850 m.pr. Kr., tačiau į Vieną ją atgabeno raudonomis feso kepurėmis pasipuošę turkai. Dabar kaip prekinis ženklas dažniau naudojamas nespalvotas kontūras, bet senesnėse versijose berniukas tamsiaodis, o kepurė raudona. Kuriant logotipą, galvota apie Vienos baroko architektūroje dažnai pasitaikančius angeliukus, tas berniukas turėtų būti vienas iš jų. Kodėl juodaodis, nežinau. Nei gipsinių angeliukų nesu mačiusi juodų, nei turkai yra tokio tamsumo. O etiopai lyg ir nenešioja feso kepurių.
Visas kavinės interjeras, net ir valgiaraštis, baltas – raudonas – juodas. Čia yra ir Illy kavos, ir Julius Meinl, pastaroji dviem litais brangesnė.
Šiaip tai brangu čia. Kapučinas ir labai mažas sūrio pyrago gabaliukas 17 litų. Galėčiau vadintis ponia, kad tokiose brangiose vietose kavinuosi, bet jei tikrai ponia būčiau, tai neskaičiuočiau mintyse, kokia gaunasi to pyrago kaina už kilogramą. Mano skaičiavimais – apie 100 litų.
Pyragas skanus, nors gerokai saldus ir gana riebus. Gal jis gamintas iš to philadelphia sūrelio, kurio niekada neperku dėl nežmoniško brangumo? Turbūt ir cukrus firminiame paketuke brangus, nes čia negali nekontroliuojamai juos rinktis iš krepšelio, ar nori baltą, ar nori rudą, čia gauni vieną ir vsio.
Prie kito staliuko dvi damos aptarinėja žiniasklaidos etiką, o iš kitos kavinės pusės, kurios nematau, girdisi panelių krizenimas. Labai garsiai ir daug. Televizorius paleistas be garso rodo batus ir tašes.
Ant lentynų padėta didelių įrėmintų meniškų nuotraukų. Teisingai aš visą laiką sakydavau, kad nefotografuokit žmonės vertikaliai orientuotų nuotraukų, juk ne tik kompo nieks ant šono nevarto jų pažiūrėjimui, bet ir į kavinės lentynas tokių nėr kaip įdėt. Jos paguldytos, kad tilptų. Yra žurnalų moterims ir solidžių knygų. Pavyzdžiui pasaulinės literatūros serija, žinot, ta rudais viršeliais. Visuotinė lietuvių enciklopedija, bet dar neišpakuota iš celofano. Ir dar kažkokios pakankamai solidžiai atrodančios tamsiai raudonomis ir rusvomis nugarėlėmis. Užsmalsavau, kas per serija. CHA CHA!!! Tai ne knygos, tik plastiko kiautas. Butaforija. Dar sykį CHA CHA!!!
Kam įdomu:
“Julius Meinl” kompanijos logotipą 1924 metais sukūrė Vienos grafikas Josephas Binderis – kaip užuominą į etiopus (gal ir jie nešiojo feso kepures?). Juodaodis berniukas ilgainiui virto europiečiu, tai buvo bendrovės atsakas į protestus ir reikalavimus atsisakyti rasizmo.
Iniciatyvos “Mano Julius” (vok. “Mein Julius”) aktyvistai savo tinklalapyje tebeskelbia: “Mano Julius nebenori vaikščioti nuleista galva, kaip koks tarnas. Jis ateina, kada nori ir eina, kur nori, o jeigu nenori eiti, lieka. Jo gyvenimas – ne likimo lemtas, jis laiko jį savo rankose.
Rasistiniai stereotipai viešuomenėje yra senų laikų atgyvena – tiek smurtą skatinančios keverzonės ant namų sienų, tiek ir “tradiciniai” kolonijinės prekybos kompanijos logotipai.” (www.meinjulius.at)
Man čia sunku įžiūrėti rasistinį momentą, bet tie, kuriuos liečia, galbūt jaučia kitaip.