Jelgavos ledo skulptūrų festivalis. Apie svajonių grožį ir trapumą
Viskas, kurie dar nebuvote šiųmetiniame Jelgavos ledo skulptūrų festivalyje, galite ir nebevažiuoti. Ledo grožis praranda briaunotas formas, grįžta į suapvalintų luitų būseną, mėto detales gabalais ir skeveldromis ir pasitiesia balomis po kojomis. Vakare spalvoti prožektoriai vis dar nardo po jų vidinę struktūra, ir tai vis dar yra gražu, tačiau šachmatų figūros plonėja lyg nusmailintos ietys, vis sunkiau įžiūrėti ant ledinės pagalvės miegančios ledinės mergaitės kontūrus, karalienės mėto kūno dalis, o nuo akrobatų pirštų galiukų bei įsimylėjėlių nosų neperstojamai laša.
Meno kūrinio įkūnijimas tokioje netvarioje materijoje! Kita vertus, kokia kita medžiaga taip spindėtų ir žaižaruotų? Kokia kita medžiaga taip tiktų įforminti svajonę? „Svajonių šalis“ („Brīnumzeme” ) yra šiemetinio festivalio tema. Svajonė gali būti įvairiausia, išsipildžiusi lyg žuvies nugarkaulis, sparnuota, išnyranti iš bangų lyg undinės uodega ar susisukusi į neatpažįstamą pavidalą.
Šeštadienį vakare eilės prie bilietų kasų atrodė begalinės, kuo negalėjo atsistebėti Vita iš Jelgavos TIC‘o. „Taip dar niekada nėra buvę!“. Kai pamatė, kiek šalikelėj stovi autobusų, dauguma jų lietuviškais numeriais, pakartojo vėl: „taip dar niekada nėra buvę“. Ledo skulptūrų festivalis – išskirtinis reginys, vykstantis jau 16-ąjį kartą, o juk kiekvieni festivalio metai užveisia naujų gerbėjų, per visus feisbukus skleidžiančių garsą – važiuokit! Pamatykit! Nuostabu!
Šiemet skulptūras kūrė 30 menininkų iš 8 šalių, sunaudodami joms 70 tonų ledo. Šeštadienio vakare, spėju, koks 20 tonų jau buvo skystame būvyje.
„Nesvarbu, kad skulptūra suyra, tačiau į jos kūrimą įdėta energija nedingsta“,- taip sakė vienas kiečiausių ledo skulptorių Karlis Ile prieš pora metų, kai netikėtai pasitaikė proga paklausti. Šiemet, atsižvelgiant į nykimo greitį, skulptūrų energetinis spinduliavimas turėjo būti intensyvus lyg radiacija. Minios žmonių braidė po skystą pliurę, fotkino skulptūras, ir šalia jų – save. Vaikai čiužinėjo nuo kalniuko ledine trasa, kai kurie net neturėjo pašikniukų, varė sau žemyn nekreipdami dėmesio į šlapias kelnes. Ore tvyrojo šutintų raugintų kopūstų kvapas. Ant scenos bėgo bėgo vėl Reinikis. Bandė visus žiūrovus išmokinti, kad mojuotų vieną ranką iškėlę aukštyn, ir suktųsi pritūpę, lyg sėdėdami ant įsivaizduojamo žirgo, taip kaip daro jis. „Skrienu, skrienu, padai man svyl“- dainavo latviškai ir bėgu bėgu lietuviškai.
Pasakiškio grožio svajonių šalis, žaižaruojanti, spindinti fantastiškomis formomis, …ir tokia netvari… Parvažiuoji į Joniškį ir galvoji – buvo ar tik sapnavau?
(Skaityk dar Jelgavos ledo skulptūrų festivalis – du apsilankymai 2012 )
