Mano labai asmeninis įspūdis apie Italijos virtuvę

Į Italiją išvis, sako, verta keliauti dėl maisto.
Ir Italijos maisto tradicijos jau seniai iškeliavę į pasaulį, nors picos ir susiprastinę iki papločių su pomidorų padažu ir šlapianke, nu bet vistiek… sūrio ant jų pasilydžiusio būna irgi, tai va ir pica.

Betgi ir aš Italijoj buvau – kartą…du… tris… su puse. Negalėjau išlaidauti restoranams, nu tiesa tik vieną kartą, nes su gera draugija, kainavo 30 eurų kartu su vynu, siaubs, geriau neversiu į litus, bet pasirinkau bent aliejaus mažuose paketukuose, tokios dozės vienkartinės, panašiai kaip kartais kavinėse būna cukrus. Pasiėmiau tada du paketukus, sakau, bus man prisiminimas, italai sako, ei ei, mes tau daugiau prisiminimo duosim, ir kokius aštuonis aš tada turėjau, labai patogu, kai žygio salygom košę gaminu, stiklinės bonkės su aliejum gi kuprinėj nepasinešiosi…

Ups, atsiprašau, nuklydau… Italijos virtuvė… nors pigiai, bet kažką vistiek aš ten valgiau, o kartais net į namus mane įsileisdavo.

Nu ir pavardinkim dabar pastebėjimų.

1. Makaronai Italijoje nėra garnyras, makaronai su kokiu nors padažiuku – pirmas patiekalas, suvalgomas ir duonos gabalėliu lėkštė išvaloma. Valgydama makaronus, matau, kad kitam dubeny pataisyta žalių lapų salotų, man kaip ir tiestųsi ranka, t.y. šakutė, pakabinti kokį lapą prie makaronų… ne, sako Paolo, taip nedaroma. Reikia laikytis eilės tvarkos, pirma makaronai, (ant jų galima pasibarstyti tarkuoto sūrio), o paskui ir salotos. Jei mėsos koks kepsnys yra, su salotom jo galima, su makaronais – ne.

2. Duona pardavinėjama ten, kur kepė – mažutėse kepyklytėse, visokios formos ir visokios sudėties, kaina nustatyta ne už vienetą, o už kilogramą.
Dažnai kiekvienas kaimelis turi savo “specialita” – duonos gaminį, būdingą tik tai vietovei.

3. Daržoves valgo pagal sezoną. Balandžio pradžioj visur pilna artišokų, visokių formų salotų gniužulų, dar kažkokių lapų, beveik kaip usnių, bet tik supermarkete gali rasti rukolų (gražgarsčių), kur supakuotos jos tokiose juodose dėžutėse, kaip ir atvežamos pas mus. Tuo metu jos nėra populiaros Italijoje. “Dar ne jų laikas”- sako jie. O pamatę pardavinėjamas vynuoges pavasarį net nusipurto iš pasišlykštėjimo. Kokios vynuogės dabar???

4. Kava… nu čia jau ir žodžių nėra aprašyti. Kavinės dažnai neturi jokių iškabų, bet gali jas lengvai rasti, nes kava kvepia jau gatvėje. Namuose kai verda kavą, taip stebuklingai nebesigauna, nu bet vistiek, prastų jau jie nevirs. Namuose turi bent kelių dydžių kavinukus, jei vienam žmogui, tai toks, kur tik keli gurkšniai. Dinamito stiprumo espresso. Rytais italai pasišildys didelį puoduką pieno ir susipils į jį kavą, ir išgurkšnos, prikąsdami sausainiu, kurį tam pačiam piene-kavoj pasidažys. “Įsivazduoji,- sako Matteo,- įsivazduoji, čekės pusryčiams valgė sumuštinį su saliamiu. Su saliamiu! Pusryčiams!”Neee, jų pusryčiai – kava ir sausainukas, o dar dažniau “brioš” – ragelis su saldžiu įdaru arba be jo.

5. Dauguma italų niekada gyvenime nėra valgę grietinės. Kai kurie – vieną kartą, bet antrą kartą nebenori. Kaip mes užbalinam sriubas grietine, taip jie užskanina jas aliejumi, kurio dažniausiai turi naminio spaudimo.
Dar apie tai, ko jie beveik nevartoja – burokėlių. Tikra pramoga skaityti komentarus italų bloguose: “neįsivazduoju, kokio skonio yra burokėliai”, “man nepatinka jų kraujo spalva ir žemės skonis”, “naudoju burokėlius tik kaip dažus, kai noriu pagaminti psichodelinius makaronus”.
Grikiai ten menkai žinomi, vadinasi “grano saraceno”, atesit saracėnų kruopos.
O va Aylai, vokietei, gyvenančiai Italijos kaimelyje, didžiausia lauktuvė – javainiai, taip vadinami “musli”. Vietinėse parduotuvėse didžiausios lentynos nukrautos įvairiais makaronais ir visokių numerių miltais, bet avižų dribsnių nerasi.

6. Mažose picų kepyklytėse (al forno – ten pat stovi pečius atvirom žiotim, kurio centre kūrenasi malkų laužiukas, o šonuose lyžėmis pašaunamos picos), galima pasirinkti picą iš sąrašo, o galima pasakyti – noriu ant savo picos to, šio ir ano, o va šito prašau nedėt. Arba vieną kartą kavinukėj paprašiau “piadina”, tokio sumuštinio su visokiu gėriu viduj ir palyginus nebrangaus. Nebesugebėjau paaiškint, ko noriu jame, o ko ne. Barmenas spėliojo spėliojo, žiūri, kad nieks nebus, tada ėmė mane kažkur vestis. O aš ką, aš einu… nusivedė kitapus gatvės į virtuvytę, kur ant stalo buvo visokie produktai išdėlioti, tai galėjau pirštu parodyt, ko noriu, o ko ne.

7. Jie dar neišmokyti, kad maistas auga supermarketuose, jie eina į laukus, miškus ir renka šparagus, rukolas, kaštonus, grybus… Aš kartą pasirinkau alyvuogių nuo pakelės medžio. Suragavau tik vieną, paskui ilgai ir raudonai spjaudžiau. Cha, “visi vieną kartą esam paragavę alyvuogės nuo medžio, bet tik kartą” – Kjaros žodžiai.

8. ……. gal dar prisiminsiu, o gal sulakstysiu Italijon ir parvešiu pastebėjimų naujų…..

Pasipasakokite, kokių įspūdžių, pastebėjimų, nuomionių turite jūs.

8 thoughts on “Mano labai asmeninis įspūdis apie Italijos virtuvę

  • 2010/06/27 at 09:59
    Permalink

    Gražiai apie ir apie esmę…

  • 2010/06/27 at 13:09
    Permalink

    Nebuvau Italijoj, tik bandau itališkus receptus ir turbūt ne taip elgiuosi su sūriu, nes juo ne pasibarstau makaronus, o įmaišau į vidų, kad išsilydytų. Dar išeina, kad kai kas teisingai padarė, makaronus valgydamas su duona. Aš duonos prie makaronų nevalgau, man nesiderina…

  • 2010/06/28 at 10:12
    Permalink

    Buvau ir aš kadais Italijoj. Įspūdžiai panašūs – daug duonos (skanios) ir picų (nelabai kokių), o jau su tais makaronais…Yra ten gerų dalykų, bet pratų irgi netrūksta. Neradau asmeninės nuomonės, ar tamstai patiko? Kad įdomu patirti visokių tokių dalykėlių, tai ir taip aišku 🙂

  • 2010/06/28 at 18:17
    Permalink

    Troy, ačiū, aš gaminti vidutiniškai sugebu, bet papliurpti – specas.
    Rita, man rodos, viską tu darai teisingai, kiek makaronų, tiek tiesų.
    Ausrra, man patiko labai labai. O asmeniniu įspūdžiu pavadinau todėl, kad per kelis trumpus apsilankymus Italijoje tikrai jų virtuvės eksperte netapau. Parašiau, kaip man atrodė. Pvz., tie keli italai, kurie mane į savo namus įsileido, pusryčiam davė pieno su kava, o ką aš žinau, gal visi kiti pusryčiauja saliamiais ir vakarykščiais spagečiais?

  • 2010/07/04 at 17:13
    Permalink

    Dalia, labai įdomūs ir teisingi įspūdžiai. Pusryčiams italai Italijoj paprastai tikrai valgo saldžiai, kaip ir tu parašei. Sakau “Italijoj”, ne “ne Italijoj”, manau, būna nemažai nukrypimų nuo šios taisyklės 🙂 Pvz., maniškis mielai pusryčiams kremta ir sūrį, ir prosciutto, ir omletą, ir visokias košes 🙂 Skonio receptoriai jau neblogai persiadaptavę 😉
    Sriubas jie dar “balina” ir tarkuotu parmigiano sūriu. O burokėliai tai jiems toks tiesiog vargdienių maistas 🙂 Gal dabar kiek kitaip, nes visur tarsi siaučia burokėlių mada. Ir agurkų nedaug kur sutiksi. Bičiulė iš Milano pasakojo, kad jai buvo juokinga, kai pamatė, kad jie jais kokteilius puošia.
    Štai kokie “keisti” tie italų maisto įpročiai, nors šiaip ar taip vis tiek žavūs 🙂

  • 2010/07/17 at 23:16
    Permalink

    Puikus įrašas. Labai “skaniai” susiskaitė 🙂

  • 2011/02/02 at 17:48
    Permalink

    Oi, kaip faina, kad atradau šį įrašą 🙂 Puikiai suskaičiau 🙂
    Mano pastebėjimai panašūs, ypač dėl to, kad jie visur ir viską su duona valgo – parsivežiau įprotį ir aš namo 🙂
    Dar apie ledus nieko neparašei, kodėėėl :)) Mano prisiminimuose gyvi trys benaliausi dalykai: picos, Piazza Navona ir gelato :))

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

Facebook Like Button for Dummies