Makaronų vakarai ant kalnų viršūnių
Kas man atrodo neteisinga daryti kelionėse – tai pasišaipyti iš vietinių, kodėl jie kažką daro ne taip, kaip įprasta mums. Nu bet būna tokių momentų, net ir Italijoje būna, kad…
Štai va, po visos dienos pūškavimo kalnų takeliais ateiname į akmeninę trobelę. Randame ten septynis italus, su kuriais kartu miegosim.
Esame taip nusiplūkę nuo kopimo, kad pirmas noras – pasitiesti plokščiai ir kurį laiką nejudėt, kol kvėpavimas sugrįš, bet paskui atsigauname ir atsimename, kad norime valgyti.
“Kursime krosnelę, ar jums reikės karšto vandens?” – klausiame. Krosnį? Ar mums šalta? – klausia italai. Paskui patys vieni kitiems išaiškina, kad ne dėl šilumos, o po puodu. Bet kol kas nesuprantame, ar juos domina, ar ne, todėl dėl visa ko pilame į puodą daugiau vandens.
Mes pirmiausia galvojame apie arbatą arba kavą. Pasiskaldome malkų, užkuriame krosnelę, užverdame vandens, užsipilame kas ko ir jau gersime. Tada italai nubalsuoja, kad jie irgi valgys dabar.
Taigi mes sėdime visi prie to paties stalo, trys mes ir septyni italai, mes geriame kavą – arbatą ir kramsnojame ką prie jos turime. Italai kiekvienas išsivynioja savo sumuštinius ir valgo juos sausus.
Mes sakom, va imkite karšto vandens, užsitaisykit ko nors gerti, mes netgi galėtumėm arbatos padovanoti arba kavos vieną kitą šaukšta. Italai sako ne. Manrods jie nežino, kad kavą nebūtina virti kavinuke, galima paprastai užpilti, o svarbiausia – jie nebuvo arbatos – kavos gėrimo susiplanavę. Nes jie nevalgo bet kaip, o tik pagal nustatytas tvarkas.
O mes galvojame, va kaip tik puode dar karšto vandens yra, krosnelė dar kūrenasi, davaj verdamės makaronų!
Ar pas jus taip įprasta – prieš valgį atsigerti arbatos? – klausia. O kurią valandą jūs valgysite pastą? – nes mes jiems nesakome, kad vadiname tuos daiktus makaronais. Kurią valandą valgysime? Kai išvirs! – apstulbiname italus.
Mes tokios laimingos, kad valandų neskaičiuojame. Tokios laimingos nuo mus supančio grožio, kad privalgę makaronų dar einame prie koplytėlės, aplink kurią vaikšto karvės, ir ilgai žiūrime į nuostabiausius tolius kol saulė nusileidžia.
Italai mato mus iš tolo, Džulijus nufotkina savo didžiuliu aparatu (gerokai priartinęs) ir po dviejų savaičių aplinkiniais keliais tą nuotrauką gauname.
Akmeninėje trobelėje išmiegame ant kietų grindų ir kitą rytą vėl labiausiai laimingos kuriame krosnelę kavai. Italai jūs mūsų brangieji, klausiame jų, tai negi rytą be kavos pradėsite? Tie visaip išsisukinėja, išeitų, kad jei nėr teisingų kavinukų, nebus nė kavos, nes bet kaip italai kavos negeria.
Išeina į Lauraską kavos negėrę.
Mes po kurio laiko irgi išeiname į Lauraską prieš tai skaniai kavos atsigėrę, labiausiai laimingos, nes į visas puses ir net po kojomis neišpasakytai gražu.
Kas netikėta, sutinkame kai kuriuos mūsų italus persigalvojusius dėl Lauraskos, kad jie ai, nelips iki viršūnės, palauks sėdėdami ant akmenų kol jų draugai sugrįš. O dar paėję atrandame ant akmens kuprinę, atpažįstame, kad ji Chavjero, tad ant juoko parašome laiškiuką jam ir įkišame į kuprinės kišenytę, tada pakylame ant Lauraskos, prarandame žadą nuo vaizdų…,
…ir taip beveik visą dieną jo (to žado) beveik neatgaudamos einame, nes grožiai nesibaigia, o pasirodo mums vis ypatingesnias pavidalais.
Vakarop prieiname kitą akmeninę trobelę, ir ten vėl verdame makaronų, ir ten vėl yra italų, bet jau visai kitokių… ir apie juos kitą kartą.
