Išsiilgtoji Latvija, atsidariusi po karantino užtvarų
2020-ųjų gegužės 26, o data čia svarbi, nes tai viena pirmųjų dienų, kai karantino gniaužtams atlaisvėjus jau buvo galima pravažiuoti per Kalvių – Meitenės pasienio punktą į Latviją, taigi gegužės 26-ąją išvažiavom į išsiilgtąją latvišką Žiemgalą. Galvojom, trumpa kelionytė bus. Į Duobelę, nes jau žydi alyvos.
Pasieniečiai stebėjo, ar nieks neatveža į Lietuvą koronoviruso.
Davaj, sakom, užeikim į latvišką veikalą. O kaukes dedamės? Kaži kaip latviai pažiūrės į mus kaukėtas? Pas juos vienintelis su virusu susijęs vaizdas yra perspėjimai apie 2 m distanciją.
O davaj aplankom Lolitą jos mėtų namelyje! Aplankėme. Lina pastebėjo, bet aš ne, kad ji neišvirė mums arbatos. Išvažiavau su braziliška mėta vazonėlyje. Po šiai dienai nesuprantu, kam ją pirkau, bet tuomet atrodė, kad taip reikia. Ir dabar braziliška mėta mano darže žydi tarp šiemet pasėtų rūgštynių.
O žinai ką, užsukim dar į Zaleniekus! O kas tuose Zaleniekuose? Gi Birono medžioklės namelis, labai gražus, užsukim…
Durys buvo neuždarytos, tai įėjom pažiūrėti, kas viduje. Žinojom, kad mokykla, bet karantino sąlygom moksleivių nėr, tai ko neužeiti? Viduje dirbo restauratoriai. Atrado sienose feikines kolonas ir kruopščiai dirbo prie jų išryškinimo.
Pasižiūrėjom, kas kitose menėse. Kai kur radom manekeną aprengtą civilinės gynybos guminiu kostiumu, kai kur labai gražias lubas, kitur gi eilėraštį apie žydinčią obelą ar kambarines gėlės tarp rausvų sienu.
Chemijos kabinete ant stelažų buvo padėtos restauruojamos langinės. Mes patikrinome, ar gerai atliekami darbai. (po 5 metų netikėtai sužinojau, kad būtent tada ši mergina restauravimo praktikantė surado savo pašaukimą: tapo geriausia ir labiausiai geidžiama langų – durų restauratore, gaunanti daugybę užsakymų, už kuriuos gerai atlyginama).
Prie šone esančio pastato, kur yra restauratorių namas, vieni dirbo, kiti atvažiavo iš Rygos pažiūrėti kaip dirba.
Nors įspūdingesnis vaizdas buvo kiek toliau, po kaštonu. Jie pjaustė plytas su baisiausiu triukšmu ir dulkių debesimis.
Mes aptyrinėjome Zaleniekų dvaro parką, pafotkinome žydinčias ugniažoles bei alyvas. Ir pačios tarp alyvų įslindę pasiselfinom abi ir po vieną.
Tada važiavome į Duobelę. Nu kad pavalgėme keisto interjero restorane, tai kam čia įdomu. Man norėjosi su restorano poniomis aptarti karantino niuansus, kaip jaučiasi Latvijos restoranų verslas. Lina kumštė, kad leisčiau padavėją greičiau į virtuvę pranešti mūsų užsakymo, nes pakepto aliejaus atmosferoje nebuvo taip faina, kaip Zaleniekų parke.
Po to buvome Alyvų sode. Nepaisant to, kad vidurysavaitė, ir kad įėjimo bilietai brangoki, buvo daug žmonių. Labiau už alyvas mums šįkart sudomino raudonžiedės obelaitės.
ir kitokie grožiai. Po obelaitėmis pagulėjome, žiūrėdami į žiedus, sakom, nu pasidarykim žavadienį… alyvas išuostėme. Ir nuotraukų su visokiais žiedais yra labai daug. Nusipirkau du rabarbarus.
Žinoma apie pilį irgi pavaikščiojom. Viena griuvėsių siena restauruojama, taigi reikėjo patikrinti, ar labai išdarko.
Akmuo, žymintis vietą, nuo kur žiemgaliai visiems laikams išėjo išdidūs ir laisvi. Buvau tą akmenį mačius tik iš toliau, o dabar apvaikščiojom apie jį keliais ratais, pačiupinėjom, Prie Nameisio žiedo savo rankas pridėjom. Ai, ką čia slėpti, ant pievutės pagulėjome tarp žydinčių saulučių.
Pabaigai – Tervetė. Eidamos link piliakalnio, pamatėme Anglijos karalienę vaikščiojančią po pievą.
Iškart atpažinome, kad Anglijos karalienė
Nuo piliakalnio į visas puses į Žiemgalą dairėmės ir grožėjomės
Nes nu kaip gali nesigrožėti?
Ten auga nepaprastos liepos. Atrodo gal kaip paprastos, bet yra nepaprastos.
Šalia kažkurio didiko medžioklės namelio pievoje ąžuolai
Kuriuos norisi apkabinti ir išbučiuoti.
Grįžtant pasieny mūsų laukė pasieniečiai. Nežinojom, kaip tikrins sveikatą, kur termometrą dės, bet viskas įvyko labai greit ir neįspūdingai.
Nesigavo maža kelionytė, gavosi nuostabiausia pilnavertė diena, po kurios Linai jau nebeįmanoma suspėti į anglų kursus.
