Hurmašica
Hurmašicos kepimo procesą pražiopsojom. Tuo metu vaikščiojom po Bertinorą ir Forlimpopolį, aš vis taikiau nufotkint kokius nors niekus, o E. mane perspėdavo, kad nieks tų nuotraukų žiūrėti nenorės. Aš tą žinau pati, bet vistiek daugybę sykių nupaveikslavau E. nugarą, čerpių stogus, bažnyčių bokštus, visokius žiedus, diedelius prie fontano, laimingą užsimerkusį dviratininką, vaivorykštės spalvos vėliavą lange, arkas ir kolonas, miegančius katinus ir kitokius niekus.
Forlimpopolyje gyveno Artusis. “Tu nežinai Artusio? Bet jis labai įžymus! Visi visame pasaulyje žino Artusį!”,- va taip susikompromitavau, išsidaviau, kad esu neišmanėlė derevnia… o jūs, gerbiami skaitytojai, ar žinot Artusį?
Kai grįžom pas Vesną, radom, kad ji prikepus pilną skardą tų gražių dalykų, kurie jau ir sirupą buvo sugėrę. Vesna yra puikiausias žmogus, su kuria išpuolė laimė susipažinti. Ji gyvena Italijoje, o jos tėvynė Bosnija, ir šie sausainiai, pavadinimu Hurmašica, kilę iš Bosnijos. Man labai netikėta, kad cukraus nededama į sausainius, o užpilama sirupu juos iškepus. Vesna sakė, kad tai yra rytietiška tradicija, ir kad Bosnijos virtuvė yra nemažai įtakota turkų, kurie juos valdė keletą šimtmečių.
Vesna pažadėjo kartu su manimi rašyti šį tinklaraštį, ir aš jos įrašų labai laukiu.
Hurmašica
Tešlai
- 250 g sviesto
- 1 kiaušinio trynys
- 1 šaukštas jogurto
- miltai
- 2-3 lašai acto
Įdarui
- 200 g lazdynų riešutų.
- šlakelis pieno
- 1 kiaušinio baltymas
Sirupui
- 500 g cukraus
- apie 1 l vandens
- 1 citrina
Suminkyti tešlą iš visų produktų. Sviestas turi būti minkštas. Miltų tiek, kiek paima tešla. Įdėti tešlą į šaldytuvą tam laikui, kol bus ruošiamas įdaras.
Riešutus paskrudinti ir sumalti. Dalį jų sukapoti. Įpilti truputuką pieno, kad miltai taptų košele, ir kiaušinio baltymą įdėti, nes jis ateip ateip likęs nuo tešlos.
Tešlą iškočioti stačiakampiu, užtepti riešutų įdarą, suvynioti vyniotinį, kurį paskui supjaustyti ripkomis. Kepti 200C kol apskrus.
Išvirti sirupą iš cukraus ir vandens, ir dar griežinėliais supjaustytos citrinos su visa “buča”, t.y. žievele.
Kai iškeps sausainiai, truputį lukterti, kad vos vos praauštų, ir tiesiog skardoje užpilti karštu sirupu. Palikti, kad sausainiai sirupą sugertų. Geriausia – per naktį.
Oi geras dalykas.
Jų kalba rašoma visai taip pat – Š su paukštuku.
Kaip nekepsi, kai pavadinimą ištart pajėgi. Kaip nekepsi.
Jei kalbam apie Pellegrino Artusi, tai žinom 🙂 Kitų Artusių aš nežinau 🙂 O hurmašica – reikalas įdomus. Visai maga pargaut 😉
kepk, kepk, Insolente.
Egle, taip, apie Pellegrino Artusi. Garbė žinovams. O aš du sykius pro jo namus praėjau niekaip nereaguodama, kol Džianpaulis apšvietė.