Grissini – duonos lazdelės

Mielių savaitė…
apie mieles aš šį tą žinau. Latviškos vadinasi “maizes raugs” ir yra geresnės negu lietuviškos, todė anais tarybiniais laikais jų galėdavo nusipirkti pas bobutes, kurios parveždavo iš Rygos mielių, o taip pat kvapiųjų pipirų. Dabar tai būtų komercija, anais laikais būdavo nusikaltimas, o bobutes vadindavo “Špikuliantėm”. Kartais ir mes nuvažiuodavom į Rygą, nusipirkdavom šio bei to, pvz rūkytų žuvelių, bet kur Rygoj imamos mielės, nežinojom.

Taip, žinau aš šį tą apie mieles ir važiuodama dviračiu per Lenkiją neperku to mažo dailaus pakučio, kur mano kelionės draugai įsigyja kaip sviestą ir išvynioję apstulbsta, uosto ir nežino ką žygio sąlygom su tom mielėm daryti.

Žinau, kad mielės daug vitamino B turi, ir kai mano sesę vienuoliktoj klasėj apniko šunvotės ant visokių nepatogių vietų, ji taisė reikalą suvartodama pusę pakelio mielių. Paskui šaukė:”oj, oj, rūgstu! Oj, sprogsiu!”, bet vizualiai nesipūtė, ir tokiu būdu šunvočių ataka buvo sustabdyta.

Itališkuose receptuose būna minimos “lievito madre” – motininės mielės, ir, pasirodo, yra lygis pačiam jų pasigaminti/užsiauginti.
Va čia akiratį sumaniau praplėsti ir truputį paskaitinėjau. Pagaminamos jos sumaišius vandenį ir miltus ir priviliojus ore skraidančias mielių bakterijas tuo mišiniu maitintis. Todėl skirtingose vietovėse mielės būna truputuką skirtingos, nes bakterijos skraidančios ore nėr absolič identiškos.
Arba galima motinines mieles skolintis iš draugų – rašo Rossaninna.
Va čia tai prasideda pats grožis!!!
Taigi draugai jums paskolins dalelę savo motinos! Kurią turėsite paskui gražiai užlaikyti, saugoti ir maitinti miltais! Ir tuomet svetima motina jūsų namuose pukšės, pūsis ir skleis rūgštų kvapą.
Ak ne, geriau jau iš tų Rygos špikuliančių.
bet yra išeitis ir dar viena – tai sausos mielės! Su Prancūzijoje pasigautomis bekterijomis, kurių motinos jau taip toli, kaip anyta Kryme, ir jeigu pukši jos, tai elegantiškai ir labai labai labai iš tolo. Va todė jas ir jamam!
Ir kepam GRISSINI!!!
Labiau paplitęs variantas yra su alyvuogių aliejum, taip, kepiau ir tokius.
Tačiau česnakinis rašo, kad į tešlą privaloma dėti taukų. Kaip žiauriai tai beskambėtų. Galit dėt aliejaus, rašo anas, “But grissini are what they are mainly because of lard. Just so you know…”
Galima taip, galima anaip… visaip galima. Galima net netikėti, kad aukščiau minėtasis ponas ką nors žino apie Grissini, nors jis ir pasakoja istoriją apie rūmų kepėją Antonio Brunero, kuris 1668 m. sugalvojo duonos lazdelėm maitintį būsimąjį Savojos karalių Vittorio Amedeo II, kurio skrandis nevirškino įprastos duonos.

Bet sakykim susikuria tokia situacija, kad užvakar kepėt antį. Kepdama ana prileido nemaža taukų. Sakykim, nekilo ranka juos išmest, susipylėt į bliūduką ir pasidėjot į šaldytuvą, nors yra aišku, kad nieks jų ant duonos nesiteps ir nevalgys, ir nesvarbu kaip gardžiai jie prieskoniais kvepia, ateitis jiem jokia nesišviečia.

Tuomet imu naršyti vikipedijas ir žodynus, tikėdamasi, kad bent vienas iš jų išvers, kad “lard” gali būti bet kokie taukai, pvz. anties.
Nea, visi šaltiniai kartoja kaip susitarę, kiaulės taukai ir basta.
Ot po biesais.

Nu bet kas man uždraus sudėti anties taukus į grissini?!!! Retorinis klausimas, išlydau aš juos ir gražiai į tešlą supilu, savrbu, kad būsimi valgytojai nepamatytų.
Ir rezultatas puikus!
Palyginus su anais, kuriuos kepiau su aliejum, traškumas toks žymiai švelnesnis. Anuos valgydamas Išrankusis skundėsi, kad jam žeidžia gomurį, aišku tik jis tokių bėdų sugeba išmąstyti… šiaip ar taip, grissini su taukiukais – variantas vertas išbandyti.

Kiekiai apytiksliai!
0,5 l vandens
apie 0,2 l lydytų taukų
apie 1 kg miltų
2 pakeliai po 11 g sausų mielių (nes tešlai su riebalais reikia jų daugiau, negu maišytai tik ant vandens)
2 šaukšati cukraus
druskos
sezamo sėklų, linų sėmenų, visokių džiovintų žolelių ir kt. priedų

Jokių kiaušinių čia nereikia.

Į drungną vandenį sudėti cukrų, mieles ir šiek tiek miltų. Paviršių užbarstyti miltais ir palikti maždaug pusvalandžiui, kol viskas suburbuliuos. Palaipsniui supilti lydytus taukus, druską, gerai išmaišyti, tada dėti dar miltų, kad tešla pasidarytų minkoma, bet minkšta. Paviršių apibarstyti miltais, kad neapdžiūtų ir palikti keliom valandoms kol išaugs dvigubai.
Gerai išminkyti.
Atsipjauti tešlos gabalą ir į jį įminkyti kurio nors vieno priedo, pvz žolelių, pvz rozmarino, arba galima viso Viduržemio žolelių mišinio, ogi kaip padarysit, taip ir bus gerai. Jei priedų variacijų nedarysim, tai galima juos sudėt į tešlą ansčiau, kartu su miltais, išmaišyt bus daug lengviau.
Iškočioti keturkampį blyną. Pjauti juosteles ir daryti arba grissino stirato, t.y. taip ir palikti atpjautus, su matoma pjovimo briauna (kuri mielėms kylant sušvelnėja, bet matoma vistiek),
arba grissino rubatà, t.y atpjauta juostelė dar pakočiojama, kad suapvalėtų. Galima pakočioti sezamuose kokiose nors.
Tačiau abiejais atvejais verta atsiminti, kad nesam fabrikas, gaminantis standartinius vienetus, ir dar ką sakė dailės mokytoja, kad kreivose linijose grožis. Tuomet paimam tešlos juostelę už galų ir be ceremonijų ištempiam ją maždaug dvigubai. Mielinė tešla taikysis vėl susitraukti, todėl verta yra lukterėti, kol tešla iškočiota į blyną pradės truputį kilti. Tada bus paklusnesnė ir leisis tampoma.
Kepti 200 C temp. apie 10 min.
Iš šito kiekio išeina tikrai daug, taigi gera turėti bent tris skardas: vieni kepa, kiti laukia savo eilės, trečius tampom ir į skardą klojam.

Bet kokie jie gražūs, kai sudėti į puodynę! Tas pats grožis, kaip dailininko dirbtuvėj teptukai, arba… nebesugalvoju palyginimo, na tiesiog įsižiūrėti reikia ir grožiu jie sušvinta.

(Atsiprašau, kad tiek prirašiau į šoną. Man kažkaip taip gaunasi.)

4 thoughts on “Grissini – duonos lazdelės

  • 2011/03/11 at 21:07
    Permalink

    Oi kaip as prikepiau vakar situ lazdeliu !!!! Kaip pradejau kocioti, pjaustyti ir volioti tas lazdeles – visa vakara. Garai kad 3 skardas turejau ! Gavosi is tikro labai nemazai, mano vyras sako – ar tu cia visai Floridai kepi???? Siandien dali i darba nusinesiau, tai is manes juoktis pradejo. Sako tau jau nusibodo normaliai duona kepti, tai sniurais dabar pradejai kept:) Valgem tas lazdeles visa diena. Labai skanios gavosi: karta paragaves, negali sustot !!!!!!
    Aciu uz recepta !!!

  • 2011/03/12 at 09:14
    Permalink

    Duona šniūrais, cha, čia geras pasakymas!!!
    Aš kadangi nesveriu produktų ir vis ką nors suimprovizuoju, man kiekvieną kartą gaunasi skonis skirtingas, kartais traškesnės, kartais minkštesnės. Bet visada geros

  • 2011/03/13 at 16:17
    Permalink

    Tikrai labai geros. As sukisau tuos duonos “sniurus” i maiseli, tai kita diena nelabai man skanu buvo, nes netraskus pasidare. Tada kaip tu ir sakei sukisau i puodyne, kaip dailininkas teptukus, pastovejo kiek ir vel traskus pasidare 🙂 tokie man labiau patinka !!!

  • 2011/10/18 at 11:43
    Permalink

    labai skanios lazdeles gaunasi , kai pridedi smulkiai pjaustyto kumpio

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

Facebook Like Button for Dummies