Bet kas galų gale gaunasi? Visokie nykūs pyragų receptai turi tūkstančius gerbėjų, o maniškis geriausias kulinarinis virtienių tinklaraštis tykiai laukia nuošalėse, kol jį Lietuva atras.

Aišku, kodėl. Nykūs pyragų receptai savireklamuojasi, o aš nemoku.

Akivaizdu, egzistuoja kažkokios populiarumo technologijos, bet kaip man varškei moteriškei jose susiorientuot? Gal kas gali pamokyti?

Vargais negalais po kiekvienu įrašu įmūrijau F, galima paspausti ir palaikinti, bet nieks nespaudžia. Tai ar aš turiu klykaut – ėj, ėj, spausk “patinka” ir laimėk prizą!?  Ėj, ėj, kur jūsų rankos???!!!

Iš tiesų, aš gi ne kokia akcijinė prekė, kurią vienas pagriebs, o kitiems nebeliks. Kiek mane beskaitytų, aš nuo to nemažėsiu.

Pvz žiūrinėdama grybus, atrandu tokių fainų lietuviškų žodžių, kad jei kada susigalvočiau ką nors išplūsti, geresnių net nesugalvočiau. Nu pvz:

Ko čia žiūriu į mane kaip švytruojančioji minkštapintė?
Ar tu, Kelmini žalialakšti, keturskiauti žvaigžduli, visas mano bambonkes suvalgei?
Nu tu tikras Raukšlius kopūstgalvis!
Sėdi kabinete toks puslaisvis briedžiukas ir įsivaizduoje esantis Vientisasis skylutis.
Tada prieina prie manęs toks Piestinis pirštūnis ir klausia…
Su šitais naujais treningais atrodai kaip koks Šiurkštusis grybliežuvis!
Mūsų mieste šiukšlių klausimus reguliuoja kažkokia Dubioji laibė. Ateinu pas ją, o ta mirkt mirk didelėm akim kaip kokia Šuniškoji poniabudė.
Agirdž, Kopinis mėšlagrybis, kur makoji su kaliošais, aš ką tik grindis išploviau!

Šitie pavadinimai, garbėsžo, yra realūs, iš rimtų tinklalapių paimti, netgi grybliežuvis.

Nu tai va, apie tuos pavasarinius majavinius greičgrybius… kas žino vietas, kur jie randami, paprastai neišduoda, nes tų vietų nėra labai daug, bet kai jas žinai, tai nueini, ras-ras prisipjauni ir turi. Mums grybų parūpina Ponas Didysis Ekspertas, o sriubytę išverda E. Jų nuoviras būna labai kvapnus. Receptas labai paprastas. Dar esame virę pienišką sriubą su šampinjonais. Įmanoma, nors aromatu pavasariniams grybukams neprilygsta.

Pieniška sriuba su pavasariniais grybais Calocybe gambosa

• sauja grybų
• sauja smulkių makaronų
• pieno
• druskos
• sviesto

Kiekių recepte nerašau – galima ir su dviem menkais grybukais, galima su visa sauja. Makaronai vėl… man patinka tirštesnės sriubos, E. verda skystimuką. Kaip kam patinka.

Grybai nuvalomi, supjaustomi gabaliukais, apverdami. Skystis, kuriame virė, naudojamas sriubai. Įberiama makaroniukų (labai skanu su namine “zacirka”). Druskos. Kai grybukai ir makaroniukai išverda, sriuba užbalinama pienu, viskas kartu dar užvirinama, nukėlus nuo ugnies įmetamas gabaliukas sviesto. Skanumėlis!

Tik negalvokit, kad jei pienių žiedus pamerksite į vandenį, visi vabaliukai iškart išplauks. Visai ne, patekę vandenin, jie kaip tik bandys giliau įsirausti tarp žiedlapių, kur dar išlikę šiek tiek oro. Geriau nuskintus žiedus kokį 15 minučių palaikyti nestoru sluoksniu supiltus į puodą ar dubenį – vabaliukai užjus, kad kažkas čia nebe gerai ir suskubs nešdintis. Per staltiesę. “Skatertju doroga”‘- pasakytume mes jiems rusiškai, jei kiltų noras su vabaliukais šnektelti.

• didelė sauja pienių žiedų
• 0,5 l vandens
• 0,3 kg cukraus

Prisiskinti pienių žiedų be kotelių. Išpurtyti iš jų vabaliukus. Užpilti vandeniu ir virti 40 minučių ant silpnos ugnies. Namai pradeda nenusakomai kvepėti. Palikti pusdieniui žiedus mirkti vandenyje, kuriame virė. Vanduo pasidaro rusvai žalsvas, paragavus – šiek tiek karstelėjęs. Pirmą kartą virdama sudvejojau, gal gausis bjauriai kartus rezultatas ir sugadintas cukrus, bet paskui įsitikinau, kad vėliau to kartumo nebelieka. Pienių žiedus išgriebti, nuspausti nuo jų visą skystį ir išmesti. Į skystį įberti cukrų ir virti atidengtame puode kol pasidaro norimo tirštumo sirupas. Virimo laikas nuo pusvalandžio iki valandos. Reikia neužmiršti, kad atvėsęs sirupas bus kur kas tirštesnis, nei karštas.

Galiausiai gauname sirupą savo spalva ir tįsumu panašų į medų. Aromatas nelabai stiprus, bet malonus. Spalva šiek tiek žalsvoka. Tinka užsilašinti ant bulkos ar blynų, įsipilti plakant glotnutį. Bandžiau pagražinti sirupą virimo pabaigoje įberdama pienių žiedlapių, kitą kartą taip nebedarysiu – nesugadino, bet ir nepapuošė.

Didžiausias minusas – po kelių dienų pradeda kristalizuotis (susicukruoja). Kaip tik todėl nepatariu pagaminto sirupo pilti į butelius – paskui neišprašysit. Susikristalizavusį galima vėl kuriam laikui suskystinti įdėjus į mikrobangę. Tas susikristalizavimas man kol kas yra iki galo neišspręstas reikalas. Esu radusi nemažai receptų, kur į pienių sirupą dedamos citrinos sultys. Aš nededu, nes man jame nesinori rūgštumo, bet gal sustabdytų cukravimąsi? Jei kas žinote, parašykite.

Kokia pienių medaus vertė? Iš esmės tai cukraus sirupas, ne medus, tačiau žinovai sako, kad kiaulpienės yra nepaprastai vertingas augalas, pilnas gyvybiškai reikalingų medžiagų.. . tai gal visiškai visų jų neužmušame ilgai trunkančiu virimu? Šiaip ar taip, skanu ir… poetiška.

Pavasarinės salotos su ryžiais ir svogūnų laiškais

• stiklinė virtų ryžių
• 2 kietai virti kiaušiniai
• 2 saujos svogūnų laiškų
• žiupsnelis krapų
• pora šaukštų aliejaus
• druska, juodi malti pipirai

Galima ir dar kokį žalumyną įmaišyti, bet esmė svogūnų laiškuose ir krapuose. Ukrainoje, Rusijoje tokio recepto mišrainė dar naudojama kaip mielinių pyragėlių įdaras.

Razinos gaunamas išdžiovinus žaliąsias arba juodąsias vynuoges. Yra keletas džiovinimo būdų.

Vynuogių džiovinimas atvirame ore (dažniau – Uzbekistane ir kitose šio regiono šalyse). Vynuogių kekės nuskinamos, rūšiuojamos ir džiovinamos saulėje arba pavėsyje specialiose aikštelėse.

Vynuogių džiovinimas vynuogynuose daugiausiai taikomas Kalifornijoje JAV). Kai vynuogės prinoksta, jos tiesiog ant krūmų apipurškiamos specialia emulsija, skatinančia vytimą. Vynuogynuose tarp eilių patiesiamas specialus popierius, ant kurio nukrenta nupjautos pradėjusių vysti vynuogių kekės. Per 10-14 dienų saulė ir vėjas jas visiškai išdžiovina. Tuomet popieriaus lakštai kartu su ant jų esančiomis uogomis suvyniojami į rulonus ir vežami į gamyklą tolimesniam apdorojimui.

Vynuogių džiovinimas aikštelėse po danga (dažniausiai – Graikijoje). Netoli vynuogynų paruošiama aikštelė: pagrindas užpilamas medžiaga, gerai sugeriančia drėgmę (smėliu ar žvyru), ant kurio tiesiamas popierius ir dedamos vynuogių kekės. Daromas medinis karkasas, ant virš visos aikštelės ištempiama danga, dažniausiai iš plastiko. Po danga temperatūra būna didesnė, o dėl neuždengtų šonų vyksta intensyvus vėdinimasis. Razinos išdžiūna per 2-3 savaites. Per tą laiką kekes reikia kelis akrtus apvartyti.

Blanširavimas – panarinimas trumpam į verdantį šarminį tirpalą, kad sutrūkinėtų odelė ir greičiau išgaruotų drėgmė.

Auksinės razinos gaminamos palaikius vynuoges sieros dioksido dūmuose, garuose arba trumpam pamerkus į sieros rūgšties tirpalą. Po to džiovinama pavėsyje.

• Razinos – kalio ir magnio, ypač veiksmingų elementų, neutralizuojančių rūgštis, šaltinis. Turi nemažai geležies, kraujotakai svarbių vitamino B komplekso elementų, A-beta karotino, stiprinančio regėjimą, kalcio ir boro, stiprinančio kaulus.
• Razinos garsėja kaip skatinančios libido gamybą ir galinčios sukelti susijaudinimą, visų pirma dėl amino rūgšties arginino, kuris yra naudingas gydant erekcijos problemas
• Armėnijoje razinos gamintos jau 4000 m. pr. Kr.
• Dėl kol kas nenustatytų priežasčių razinos kenkia šunų inkstams.
• Senovės Romoje razinomis bandyta gydyti viską – nuo apsinuodijimo grybais iki senatvės. Du ąsočiai razinų vidutiniškai kainavo tiek tiek kiek vienas vergas.
• Pusę pasaulio razinomis aprūpina JAV Kalifornijos valstija. Šioje valstijoje razinos pradėtos gaminti atsitiktinai – 1873 m. didžiulė sausra išdžiovino dar nenuskintas vynuoges. Viena San Fransisko firma pradėjo jas reklamuoti ir pardavinėti kaip “gardumynus iš Peru”.
• Iš 4 tonų vynuogių pagaminama 1 tona razinų.
• Europoje razinos paplito 14 mažiuje. Prie jų platinimo nemažai prisidėjo kryžiuočiai.
• Rzinos, kaip ir visi džiovinami vaisiai, praranda didžiąją dalį vitamino C.
• Jei raziną įmestume į šampano taurę, ji ilgai šokinėtų aukštyn-žemyn nesustodama (netikrinau, jei patikrinsite – informuokite)
• Masiškai džiovinami vaisiai apdorojami chemikalais, todėl prieš valgant juos būtina nuplauti iš pradžių karštu, o paskui šaltu vandeniu.
• 95% pasaulyje gaminamų razinų – iš besėklių vynuogių rūšių.

Kekso su razinomis receptas

O jus ar yra per televiziją rodę?

O jūs ar darėte sirupą iš pienių žiedų, kuris atrodo gryn kaip medus? Turi malonų neryškų aromatą ir tinka visur, kur reikia šiek tiek saldumo.

Pvz į glotnutį sirupą pilti žymiai patogiau, negu cukrų.

Glotnutis

• 1 stiklinė šalto pieno
• pusė banano
• šaukštas pienių medaus

Labai minimali sudėtis.  Bžžžžž…. gerai prasukam ir viskas.

Va pvz šiandien Joniškyje bus flashmob, nelabai žinau, kas tas yra, bet porų paieškoms turėtų tikti. Šoksim makareną.

Iš esmės ta pati porų – bulvių sriuba su lašiša, tik ana buvo trinta, o ši – gabaluotoji. Receptas tas pats, tik įdėjau pusę morkos, ir ne vandeny viriau, o sultinyje. Iš kubelio. Tiek jau to…. chemija, bet skani, bjaurybė.

Porų sriuba

• 1 svogūnas
• 1 didelis poras
• 3 bulvės
• 0,5 morkos
• 20 g sviesto
• 1 l sultinio
• druska, pipirai
• 0.5 stiklinės grietinėlės
• krapų
• keli gabaliukai rūkytos lašišos (nebūtinai)

Svieste pakepinti smulkiai supjaustytą svogūną kol pasidarys skaidrus. Sudėti griežinėliais pjaustytą morką, griežinėliais pjaustytą porą, kubeliais pjaustytas bulves. Užpilti sultiniu. Virti kol visos daržovės bus išvirę. Įpilti grietinėlės ir užkaitinti. Viskas. Labai paprastas receptas, ane? Užkrapinti krapų. Įpylus į lėkštę, įsimesti gabaliuką kitą rūkytos lašišos, bet tas nebūtinai. Mes turėjom nuo anos sriubos likusių, tai suvartojom. Nebūtų – nereiktų.

Mums labiau patiko už trintą šios sriubos versiją.

Vakar ant šaldytuvo durelių su magnetuku prispaudžiau trečios vietos diplomą – nors per dieną planavau nuveikti šiokių tokių darbų, gavosi taip, kad po pietų staigiai sulaksčiau į tokias varžybas, komandos neturėjau, tai prisijungiau prie gražesnės, bendrom jėgom nurovėm trečią vietą, bet įdomiausia, kad to diplomo dar niekas nepastebėjo. Ponas Didysis Ekspertas galvoja, kad kaip naminė moteris visą šeštadienį namie sėdėjau, cha! Dabar žinau, kur geriausia vieta slėpti informaciją – ant šaldytuvo durelių. Planuoti darbai liko nepabaigti, o jei tiksliau, tai net nepradėti, ai, tai gal ir nebepradėsiu…

Maisto blogerių grupėj užmačiau aptarimą – skanu ar neskanu porų ir bulvių sriuba. Ten ji vadinosi kažkaip prancūziškai ir ją priklausė valgyti šaltą.  Teoriškai apgalvojau ir nusprendžiau, kad man turėtų patikti, o patikrinus praktiškai įsitikinau – akurat. Tik mes susrėbėm šiltą. Visą. Šaltos aš jos neįsivaizduoju.

Trinta porų ir bulvių sriuba

• 1 svogūnas
• 30 g sviesto
• 1 nemažas poras
• 3 bulvės
• 0,7 l vandens
• druskos
• sriubos prieskonių
• muškato riešuto
• 1 stiklinė riebios grietinėlės
• keli maži gabaliukai rūkytos lašišos

Susmulkinu svogūną, pakepu svieste kol pasidaro skaidrus. Sudedu griežinėliais supjaustytą porą – ir baltą, ir šviesiai žalią dalį, atmesdama tik tas lapų dalis, kuris pernelyg žalios ir grubios. Suberiu kubeliais supjaustytas bulves. Druskos. Vandens. Verdu. Kai beveik išvirę, įberiu prieskonių mišinio (man patinka chimi churi). Kai visai išverda, įkišu smulkintuvą ir viską sutrinu į tyrę. Supilu grietinėlę – aš naudoju 35 proc., jei naudotumėte liesesnę, gal jos reiktų daugiau, arba virti ne vandenyje, o sultinyje. Su grietinėle dar užkaitinu ir viskas. Įpylus sriubos į lėkštę, užbarstau rūkytos lašišos draiskanėlių, dar kokią poro skiautelę, muškato riešuto. Dar tiktų skrudinto batono kubeliai.

Nu man atrodo tokia sriuba galėtų tik vienu atveju nepatikti, jei esate visiškas išankstinis trintos sriubos priešas.

Porų sriuba – netrinta, gabaluotoji versija.

Jei tavo mama rašo kulinarinį blogą, reiškia tu visad gauni labai skaniai valgyt? Ot ir ne! Reiškia tu gana dažnai gauni valgyt… keistai. Mama su fotiku kraiposi apie lėkštę su svogūnų pyrago gabalu, o tau belieka pačiam keptis sumuštinius. Pasiseka, jei kartais ant petelnės randi paruošto grybų įdaro – tada gali pats susikonstruoti pyragėlių.

Anksčiau jiems patikdavo tik pyragėliai su grybais virti aliejuje, o tokiems man retai atsirasdavo ūpas. Įdarui naudodavau tik miško grybus. Dabar padarytos nuolaidos iš abiejų pusių – jie jau sutinka, kad pyragėliai būtų iškepti orkaitėj, o man jau pavyksta padaryti įdarą iš šampinjonų, kurių sezonas nesibaigia ištisus metus.

Pyragėlių su grybais receptas

• pakelis mielinės sluoksniuotos tešlos
• 300 g šampinjonų
• 1 svogūnas
• 1 morka
• 2 šakštai aliejaus arba gabalėlis sviesto
• druskos, pipirų

Pasidedame tešlą ten, kur ji turi perspektyvą atšilti. Ant keptuvės užpilame aliejaus, pašildome ant nedidelės ugnies ir suberiame smulkiai supjaustytus svogūnus. Kepiname ant nedidelės ugnies pamaišydami kol pasidaro skaidrūs. Suberiame tarkuotas morkas ir toliau kepiname maišydami. Gali būti, kad morkos sugers visus riebalus ir pasidarys visiškai sausa – nepilkite be proto riebalų, geriau užbarstykite druskos. Tada morkos išskirs sultis ir pradės jose troškintis. Suberkite gabalėliais supjaustytus šampinjonus. Jie irgi paleis sulčių.

Nuplautus grybus pasidedu ant lentutės ir dideliu peiliu supjaustau į bele kokios formos gabaliukus.

Svogūnai, morkos ir grybai su druska troškinami ant keptuvės. Maišyti nebūtinai nuolat, bet laikas nuo laiko. Po kurio laiko atsiras skysčio, bet kaitinant jis išgaruos. Maždaug tuo metu, kai nebeliks skysčio, įdaras jau ir bus gatavas. Paragaukite. Ar užtenka druskos? Galima užberti šiek tiek juodų maltų pipirų. Palikite įdarą atvėsti.

Recepte parašiau, kad reikia 300 g grybų, bet čia labai apytikslis skaičius. Viens dalyks, aš pati niekad tiksliai nesveriu. Kits dalyks – įdaro kiekis priklauso nuo jūsų sugebėjimo jį uždaryti į pyragėlius. Galima daryti viena megapyragėlį – į visą tešlą sudėti visą įdarą. O jei tešla bus supjaustyta gabaliukais, tai kuo mažesni tie gabaliukai, tuo mažiau įdaro tegalės įdėti (kalbu apie bendrą kiekį). Jei sluoksniuotos tešlos lakštelis bus pjaustytas į tris dalis, ant kiekvieno iš jų reikės maždaug šaukštelio įdaro.

Apie sluoksniuotą tešlą – ją galima pakočioti kočėlu, bet negalima suspausti į gniutulą ir minkyti, todėl geriau rinktis tokias formas, kad neliktų nuopjovų – kvadratukus ar trikampius. Mes naudojome sluoksniuotą mielinę tešlą – galima ir bemielę.

Įkatiname orkaitę iki 180C. Skardą su pyragėliais kišame į orkaitę, kai ji jau būna įkaitusi. Kada pyragėliai iškepa, pasimato iš jų išvaizdos. Trunka 12-20 minučių.

• 200 g varškės
• 2 saujos dilgėlių, garšvų, balandų, žliūgių, kiaulpienių – ko rasite
• sauja česnakų laiškų
• druska
• 3-4 šaukštai gero aliejaus

Visos kitos žolės nelabai svarbu kokios – ar daugiau vienų ar kitų, ir jei kurios nors nėra, nesvarbu… Bet česnakas eina atskira eilute, nes yra svarbus! Šiaip jau jis yra ne lapinė daržovė, bet pavasarį jo laiškai dar pakankamai švelnūs, kvapas tikras česnakinis, o žalia spalva graži.

Žoles nuplaunu, nuvarvinu. Viską sudedu į smulkintuvą ir gerai prasuku. Aliejaus dedu dėl papildomo vitamino ir dėl švelnesnės konsistencijos, dedu tiek, kad gaučiau tokį minkštumą, kokio noriu.

Paskui visi tepame ant skrebučių, paskui visiems atsibosta, tai atvažiuoja Kar. iš subaigia tepti.