Aną dieną vaikštinėdama po prekybos centrą, susitikau Gaisrinės Viršininką ir iškart susinepatoginau, kad jau visas pusmetis jam negrąžinu pasiskolintos Bostono enciklopedijos. Kad užmaskuočiau nesmagumą, pareklamavau savo mėgstamą varškę… šiaip jau kaip prekybos agentė aš esu nevykusi, bet retkarčiais pareklamuoti gerą daiktą tikrai galiu. Ėj, gal kam reikia ką nors pareklamuoti? Kaip ne kaip, čia yra geriausias kulinarinis blogas (šią nominaciją pati sau pasiskyriau, bet kas galėtų paneigti?). Prisipirkusi varškės ir morkų, konstruoju apkepą.

Varškės ir morkų apkepas, ypač jei su teisinga varške, labai paprastai padaromas, būna purus ir minkštas, ir dar vienu dalyku stebinantis: taip pat geras tiek šiltas, tiek atvėsęs.

Varškės ir morkų apkepas

* 400 g varškės
* 150 g morkų
* 4 kiaušinių
* 75 g sviesto
* 3 v. š. cukraus
* 4 v. š. manų kruopų
* 1 a. š. kepimo miltelių
* džiūvėsėlių ir sviesto formai patepti

Kiaušinius išplakti su cukrumi. Įmaišyti pertrintą arba kreminę varškę. Supilti išlydytą sviestą ir viską gerai išmaišyti. Morkas sutarkuoti smulkiai. (Škandals, bet namie neturiu smulkios tarkos, todėl sumaliau smulkintuvu, taip vadinamu blenderiu). Įmaišyti morkas į varškės masę. Suberti manų kruopas ir kepimo miltelius.

Kepimo formą patepti sviestu ir apibarstyti džiūvėsėliais. Supilti tešlą. Kepti iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie 45 min.

Receptas iš receptų medžio

Saliero gumbas supjaustytas maždaug 1 cm storio riekelėmis. Jos sudėtos į plonai aliejumi pateptą skardą. Pateptos aliejumi, pabarstytos druska ir džiuvėsėliais ir pakeptos maždaug 15 minučių.

Labai skanu užsidėti ant sumuštinio.

Šituos grybukus kepė Vilma. Kaip ji sustatė, kad apdžiūtų glajus? Gi ant padėklo, pripilto miežinių kruopyčių! Išradingai!

Grybukai

Tešla:
4-5 kiaušiniai,
200gr. cukraus,
200-250gr. margarino arba sviesto,
0,5stiklinės grietinės,
1pakelis vanilinio cukraus,
0,5šaukštelio sodos,
3-4stiklinės miltų,
žiupsnelis druskos.

Glajus:
1kiaušinio baltymas,
1stiklinė cukraus pudros,
1šaukštas kakavos,
citrinos rūgštelės.

Cukrų, vaniliną, druską, išplakame su kiaušiniais, nugesiname sodą su grietine ir pilame i kiaušinių plakinį. Supilame ištirpintą margariną, miltus. Tešlą darome tokią, kokia kam patinka. Ji gali būti ir kietesnė ir minkštesnė. Asmeniškai aš darau kabinamą šaukštu. Imu du mažus šaukštelius ir dedu į formeles nubraukdama. Man taip labiau patinka, nes nereikia formuoti rutuliukų rankomis. Ir dar kažkur skaičiau, kad iš minkštesnės tešlos gaunasi skanesni grybukai. Atšalusius grybukus dažome. Kiaušinio baltymą išplakame su cukraus pudra ir rūgštele. Tepame kotelius, dėl grožio kotelio galiuką įkišame į aguonas. Kai nudžiūna koteliai dažome galvutes. Į baltą glajų idedame kakavos. Tik mano šeimyna sunaikino balto glajaus likučius (visa chebra namie, tai sunaikina viską greituoju būdu!), tai aš tirpinau juodą šokoladą. Darbas ilgas, bet malonumas irgi ilgas!  Skanaus!

Vilma

Paprastai koldūnams imama šiek tiek daugiau jautienos ir mažiau kiaulienos, santykis maždaug 55/45. Be abejo nėra ir negali būti jokių griežtų taisyklių – priklausomai nuo mėsos riebumo, priklausomai nuo to, kaip labiau patinka – kartais santykis netgi labai skiriasi.
Aš ėmiau:

• 410 g jautienos
• 350 g kiaulienos
• pusė didelio svogūno (100 g)
• keletą kauliukų sultiniui.

Pirmiausia darome tešlą. Labai gerai, ne mažiau kaip 10-15 minučių minkome gana kietą prėską tešlą iš:

• miltų (650 g),
• 1 kiaušinio,
• vandens (300 ml)
• šaukšto (be kaugės ) druskos.

Syvyniojame tešlą į maistinę plėvelę ar rankšluostį ir paliekame bręsti valandai pusantros.
Laikas daryti įdarą.
Seniau faršą darydavo su tokiu įrankiu (rusiškai – “sečka”) – pusapvaliu kirvuku ant ilgos rankenos, kuriuo specialioje geldoje kapojo viską, ką reikėdavo smulkinti -ir kopūstus rauginimui, ir mėsą koldūnams. Deja, dabar tokį įrankį galima pamatyti tik paveiksliuke arba muziejuje.
Dvidešimto amžiaus pradžioje juos palengva nustojo naudoti, o nuo 60-70 -ų metų jų visai nebeliko. Kodėl? Visų pirma, dėl mėsmalių. Visų antra – ta pati urbanizacija. Kuom gera “sečka”? ja patogu kapoti, kai produkto daug – ne mažiau kaip penki kilogramai. O kapoti kilogramą mėsos – lyg iš patrankos šauti į žvirblį. Kam šiandien reikia pusės pūdo faršo? tai seniau žiemą visa šeima lipdydavo koldūnus. O šeimoje žmonių ir dešimt, ir dar daugiau. Lipdė nesismulkindami, po pūdą, po dar daugiau, užšaldydavo ir laikydavo drobiniuose maišuose tiesiog priemenėje.
O dėl ko darydavo tiek daug koldūnų? Šeima nors ir didelė, bet kam iškart po kelis pūdus? Ogi dėl to, kad žiemą beveik visi vyrai eidavo medžioklėn. Kas išeidavo kelioms dienoms, kas – kelioms savaitėms, o kas iki pat pavasario. O koldūnai – reikalas nepakeičiamas – pasiėmei su savim maišą, nusinešei į Taigą, ir lai sau ten guli žiemojimo vietose. Išalkai, katiliuke pasitirpinai sniego, koldūnų išsivirei – viskas per kelias minutes, ir sotus kaloringas maistas paruoštas. Kod augiau reikia? Dar racioną papildai medžioklės laimikiu. O be to malonu vidury taigos kažką naminio… pavalgai, namus prisimeni…

Na bet nuklydom nuo temos. Turite namuose “sečką”? Va ir aš neturiu, Tai ką dabar su faršu daryti? Ogi paprastai. Nuvalome plėves, gyslas, imame porą aštrių mėsos kapoklių  ir kapojame.
Kitas reikalas su svogūnu. Va, jei būtų “sečka”, svogūnas būtų kapojamas kartu su mėsa. O su kirvuku miesto virtuvėje svogūno nesukaposi. Todėl svogūną pjaustome paprastu peiliu, ir labai smulkiai. Supjaustę, šiek tiek pasūdome ir plokščia peilio puse, arba tiesiog kumščiu, sumaigome svogūną, kad išsiskirtų sultys ir suminkštėtų. Svogūnas išskiria daugiau sulčių, reiškia koldūno viduje daugiau sultinio.
Įdedame svogūną į faršą, padruskiname, nuoširdžiai papiriname  ir pradedame faršą maišyti. Maišome rankomis keletą minučių, tai viską suspaudžiame į rutulį, tai metame į dubenio dugną, ir vėl maišome. Tol, kol faršas taps lygus, vienalytis.
Štai ir viskas, paruošta. Nieko sudėtingo.

Pradedame lipdybą.
Atgnybiame nuo tešlos gabaliuką, sumaigome rankomis ir pabarstę miltų, iškočiojame kočėlu. Plonai, bet nepersistendami. Persišviečiančios tešlos mums nereikia, pusantro milimetro storio bus pats tas. Su stikline išspaudžiame skrituliukus. Nuopjovas surenkame ir padedame prie kitos tešlos. Kai kočiosime kitą gabaliuką, prijungsime ir nuopjovas.
Kaip ne keista, man tešlos spaudymui geriausiai tinka konjako taurė. Jos skersmuo – 6 cm. Sibiro koldūnai tai ne kiniški, jų pernelyg nesmulkiname. 6 cm – pats tas.
Tiesa, apie kinus. Pastaruoju metu dažnai kalba, kad koldūnai pas mus atėjo iš Kinijos. Ar tikrai? Nemeluosiu – nežinau. Tačiau neigti ugro-finų tautų dalyvavimo negalima. Pats žodis “pelmeni” ugro-finų kilmės. O koldūnus jie patys sugalvojo? Galėjo ir patys. Visko, ko reikia, turėjo – ir kviečių, ir malūnų, ir gyvulių. O gal ir nužiūrėjo iš kokių nors tiurkų tautų, anie labai viską mėgsta vynioti į prėską tešlą. O tiurkai galėjo nusižiūrėti nuo kinų – eina gandai, kad jie nuo seniausių laikų vontonais užsiiminėja. Bet labai jau gaunasi ilga grandinė, negi visi jos dalyviai, turėdami produktus po ranka negalėjo patys išmąstyti, kad mėsą verta suvynioti į tešlą? Na bet iš tikrųjų tai nežinau.
Ak tiesa, dar apie tešlą. Yra dar vienas tešlos kočiojimo būdas. Iš tešlos suformuoja volelį maždaug 3 cm storio, nuo jo atgnybia nedidelius gabalėlius ir kiekvieną iškočioja kočėlu. Bet man greičiau gaunasi su stikline išspaudyti.
Imame tešlos skrituliuką ir apverčiame. Taip reikia daryti dėl to, kad viršutinė pusė galėjo šiek tiek apdžiūti. Ant tešlos skrituliuko dedame faršo. Imame į rankas, perlenkiame ir kraštelius suspaudžiame.

Lad užspaudimas patikimai laikytųsi, užspaudus kraštelį reikia pirštų galiukais šiek tiek, gal kokį milimetrą, pastumti tešlą tarp pirštų galiukų.
Sujungiame tešlos galiukus, ir koldūnas padarytas.

Jau seniai pastebėjau, kad skirtingose šeimose koldūnų forma šiek tiek skiriasi, Kai kurie daro plokštesnius, Kai kurie – lyg skrybėlaites. Kai kurie lyg kokias varnalėšas.
Ir dar viena tradicija – i vieną koldūną vietoj faršo galima įdėti gabaliuką tešlos. Tas bus “laimingas”. Kam jis atiteks, tas ir pats bus laimingas.
Kai sulipdome partiją koldūnų, užšaldome. Jei yra galimybė tai lauke, šaltyje. Geriausias variantas. Jei tokios galimybės nėra, tada į šaldiklį. Bet būtinai prieš verdant reikia užšaldyti. Visų pirma, tešla pasidaro elastingesnė. Visų antra, po užšaldymo ir atšilimo verdančiame vandenyje mėsa ir svogūnai būna sultingesni, ir koldūno viduje atrisranda daugiau gardaus sultinio.

Tiesa, ar pamenate, pradžioje paminėjau kaulus. Kol gaminau koldūnus, iš tų kaulų virė sultinys: su svogūnu, morka, dar kokiais šakniavaisiais, pipirais, ir pabaigoj – lauro lapu.
Dedame koldūnus į verdantį perkoštą pasūdytą sultinį. Arba į vandenį, kaip kam patinka. Atsargiai pamaišome, palaukiame kol iškils į paviršių. Kai iškyla, sumažiname ugnį, kad tik šiek tiek burbuliuotų, ir verdame kol išverda. Maždaug po trijų minučių po iškilimo paviršiun paragaujame vieną koldūną ir nustatome, ar išviręs. Virimo laikas priklauso ir nuo ugnies stiprumo, ir nuo puodo, ir nuo oro. Norėdami sužinoti, ar išviręs, ragaukite. Koldūnas pasakys tiksliausiai.
Koldūnus paprastai patiekia keliais variantais. Su sviestu. Su grietine. Su sultiniu. Būtinai – su juodais pipirais. Kartais koldūnus verda su pusžiedžiais plaustytais svogūnais, su jais ir patiekia.
Jeigu su sultiniu, tai į jį įdeda sviesto.
O va su kokiu gėrimu patiekiami koldūnai, nesakysiu. Ir be manęs visi žino.

vertimas iš:  Romanas – Сибирские пельмени

Sakysit, kas jau ten ypatingo koldūnuose? Viens – du ir gatava. O iš tiesų koldūnai, kaip ir bet kuris tradicinis patiekalas, turi šimtametę įvairių tautų ir kultūrų istoriją. Čia prisidėjo ir tiurkai, ir ugro-finai, ir rusai. Ir gal ne kinai. Uralo ir Sibiro įsisavinimas. Įvairių amžių papročiai. Viskas vienaip ar kitaip atsispindi koldūnuose. Aš kaip sibirietis noriu šiek tiek apie juos papasakoti.
Pasakosiu apie koldūnus, kuriuos daro vakarų Sibire. Pasidalinsiu nedidelėmis gudrybėmis, kaip juos gaminti. Iš tiesų gi kuo skiriasi naminiai koldūnai nuo restoraninių, ar nuo neduokdie, parduotuvinių? Taip, be abejo, skiriasi produktais. Ir dar visokiomis smulkmenomis, niuansais. Atrodytų, čia menkniekis, ten menkniekis, o rezultatas, kaip dažnai būna kulinarijoje, gaunasi visiškai skirtingas.

Pradėsiu nuo pradžios – nuo produktų. Su daugeliu jų viskas aišku – kvietiniai miltai, kiaušinis, svogūnas, druskas, juodieji pipirai. Bet va su faršu gali kilti klausimas. Kokią mėsą imti?
Prieš kokį 30 metų vienoje labai geroje knygoje buvo aprašytas koldūnų iš trijų rūšių mėsos receptas – jautienos, avienos ir kiaulienos. Nurodytos proporcijos (45/35/20), o skliausteliuose prirašyta – tikri koldūnai. Atseit, tik tokie koldūnai yra tikri. Na ir nuvilnijo per pasaulį – trijų rūšių mėsa, tik trijų rūšių mėsa, būtinai tik su aviena. Buvo ir tokių, kurie pareiškė, kad koldūnų gamyba fino-ugrų tautoms turėjo ritualinę reikšmę. Ir todėl ne šiaip trys mėsos rūšys, bet dar ir griežtai laikantis proporcijų (45/35/20). Aš neišsigalvoju. Taip rašo – griežtos proporcijos. Atseit jei apsižioplinsi ir pavarysi kiaulienos 21 procentą, ant visos savo giminės užtrauksi neišpasakytas nelaimes, ir dar asmeniškai ant savo galvos vyriausiojo iš dievų rūstybę. Tokį kaip mumijos kerštą garsiame amerikonų filme. Tik tas rūstaujantis dievas bus udmurtų Inmaras.

Ugro-finų tautos, gyvenę Urale ir jo priekalnėse, be kitų dalykų vertėsi ir gyvulininkyste, laikė karves, avis, ir yra žinių, kad taip pat ir kiaules. Gal taip galėjo būti, kad naudojo trijų rūšių mėsą įdarui? Teoriškai taip, o praktiškai…
Pažiūrėkim, kaip atrodo ugro-finų virtuvė. Na ir ką matom? Paprasti ir labai racionalūs patiekalai, kokie būna tautose, gyvenančiose greta miško ir turinčiose natūrinį ūkį. Tokios virtuvės fone sudėtingas trijų komponentų faršas atrodo tikru svetimkūniu. Gal ne tiek keistas, kiek būtų koks nors biskvitas su vyšnia mongolų stepėse… bet panašiai.
O kitas, svarbiausias argumentas – trijų rūšių mėsos naudojimas faršui prieštarauja pačiai elementariausiai natūrinio ūkio logikai. Sakykim, nusprendė šeimininkas skersti jautuką. Taip ir padarė. Va ir mėsa, ir kaulai, ir subproduktai. Mėsą gamink katile, sriubą, šaltieną virk, šeimą maitink. O kam dar kiaulę skersti? Neracionalu. Neteisinga. Tegul dar kiaulė paguli dumblyne, savo valandos palaukia.

Būtent todėl virtuvėse tų regionų, kuriuose nevyko aktyvūs mainai, kur nebuvo miestų su turgumis, beveik nėra patiekalų, į kurių sudėtį įeitų dviejų rūšių naminių gyvulių mėsa. O jau apie tris – nėra nė kalbos.
Kaip ten bebuvę, į rusišką virtuvę koldūnai papuolė kartu su rusais, persikėlusiais į Uralą XVI-XVII amžiuje, o vėliau į Sibirą.
Anksčiausiai koldūnai rusiškoje kulinarinėje literatūroje, kiek man pavyko rasti, paminėti XIX amžiaus pabaigoje. Visai suprantama, į centrinę Rusijos dalį koldūnai atkeliavo kaip tik tada, kai pradėjus vystytis geležinkelio transportui į centrinę Rusiją ėmė plaukti maisto produktai iš Sibiro, o kartu su produktais ir patiekalai. O pačiame Sibire kulinarines knygas senovėje nelabai rašydavo. Nieks neužsiimdavo tokiais niekais gyvenant šalia Taigos. Kur jau čia knygelės…

Tai kaip sibirinius koldūnus gamino devynioliktame amžiuje? Ogi paprastai – iš labiausiai paplitusios mėsos – jautienos. Retkarčiais pridėdavo laukinių gyvūnų mėsos. Ir dar rečiau – kiaulienos, kuri tuo metu Sibire nebuvo itin populiari. Apie avieną, kaip patys suprantate, nebuvo nė kalbos.
Sakysit, vien tik iš jautienos įdaras bus kietas, neskanus. Taip? Va ir ne. Reikalas tame, kad įdaro suminkštinimui į mėsą dėdavo nemažai subproduktų, tokių kaip riebalų nuo inkstų ir kaulų smegenų.
Pradedant nuo devyniolikto amžiaus pabaigos ir dvidešimto amžiaus pradžios, daugėjant miestų gyventojų, augant seniems ir kuriantis naujiems miestams, jautienos ir kiaulienos derinys ėmė išstumti kitus, ir galų gale tapo pagrindiniu gaminant koldūnus. Kaip yra iki šios dienos.
O sudėtiniai įdarai, susidedantys iš trijų, keturių, kartais net iš aštuonių komponentų – tai tiesiog egzotika, pirklių užmojai, kulinarinės naujovės. Jos su tradicine Sibiro virtuve susiję tik tiek, kiek lokys su balalaika susijęs su Maskvos miesto peizažu.

Supraskite mane teisingai. Asmeniškai nieko prieš neturiu prieš lokius su balalaikomis. Aš tik už. Geras dalykas. Tačiau kuomet kalbame apie kokio nors regiono tradicinį patiekalą, reikia suprasti, kokie produktai galėjo tokiame patiekale atsirasti, o kokie nelabai.
Kitas reikalas – koldūnai su laukinių gyvūnų mėsa. Kas šiai mėsai būdinga? Ogi tai, kad jos negali planuoti iš anksto. Šiandien sumedžiojo stirną, vakar zuikį, o rytoj gal kokį briedį… Kokios jau čia griežtos proporcijos? Kokie receptai? Sveikas protas, kulinarinė nuojauta – va ir visas receptas.
Bet grįžkime prie mūsų koldūnų…

tęsinys ir receptas

Paskui kai aš nematau atsliūkina į virtuvę ir visą indelį iškabina. Nes skanu yra pasakiškai. Smaližių maistas!

Karamelinis kremas

• 200 g cukraus
• 80 g sviesto
• 120 g grietinėlės

Cukrų supilame į puodą storu dugnu ir kaitiname ant lėtos ugnies. Jis pradeda tirpti. Palengvėle maišome, kol ištirpsta visas, įgyja specifinį kvapą, bet nesudega. Nuimame nuo ugnies ir įmaišome sviestą – viskas sukyla ir užburbuliuoja. Įmaišome grietinėlę – magiškas momentas, Procesai vyksta tokie, lyg koks planetos kataklizmas ar pasaulio sutvėrimas.  Dabar galvoju, gal būtų geriau, jei grietinėlė būtų pašildyta, nes užpylus šaltą, karamelė sušoka į tokį darinį, kurį galima šiek tiek kilnoti ir tampyti, gaunant saldžius siūlus ir traškančius skanumus, o grietinėlė tyvuliuoja atskirai. Tada puodą vėl dedu ant lėtos ugnies ir šildau maišydama. Keptas cukrus laikosi viename kukulyje, iš kurio kyšo šaukšto kotas, bet palengvėle jis ištirpsta grietinėlėje ir gaunasi gražutėlė ruda saldi labai skani masė, kurią sudedu į indelį. Galima daug kur panaudoti, arba tiesiog kabinti po trečdalį šaukštelio, arba užsitepti ant batono riekės.

Laukiate ekspertų išvadų. Belaukdami, kol jie atsiplėš nuo kompiuterio, išragaujate patys ir pateikiate vienareikšmišką įvertinimą: gerai!

• nedidelis svogūnas
• kelios skiltelės česnako
• alyvuogių aliejaus
• pora saujelių oranžinių arba geltonų lęšių
• morka
• pora bulvių
• keli saliero stiebai
• litras sultinio
• druskos, pipirų
• pusė stiklinės moliūgų tyrės
• keli šaukštai pomidorų tyrės arba pusė puslitriuko naminės daržovių mišrainės su pomidorais.

Smulkiai supjaustyti svogūnai pakepinami aliejuje. Pabaigoje sudedamas pasmulkintas česnakas ir dar pakepinama. Sudedami lęšiai ir supjaustytos daržovės, užpilama sultiniu ir verdama apie 15 minučių. Įdedama moliūgo tyrės (iš šaldiklio), ir naminės paprikų ir kitų daržovių mišrainės pomidorų padaže, kuri yra žiauriai skani, bet nieks to nesupranta, todėl pusė stiklainiuko liko nesuvalgyta. Šioje sriuboje tinka puikiai. O jei tokios šiuo metu nėra, įdedami keli šaukštai pomidorų tyrės. Dar paverdama, kol visos daržovės ir lęšiai bus garantuotai išvirę. Druskos, jeigu trūktų.

Valgyti gardu su grietine.

1. Degtinė gaminama tyloje. Jokio dūzgesio, kurį įsivaizduojame didelėje gamykloje, jokio tarškesio anei bildesio. Be jokio garso ji cirkuliuoja per visur išvedžiotus vamzdžius ir cisternas, kurių viduje sudėti aukso filtrai. Jokio specifinio svaigaus kvapo nei atvirų indų, kur galėtum padažyti pirštą ir padegustuoti tarpinį produktą. Ponai, svajojantys apie darbą alkoholinių gėrimų gamykloje, realybė gali pasirodyti kitokia.
2. Per daugiau nei šimtmetinę gamyklos istoriją Stumbro emblema šiek tiek keitėsi. Sovietmečiu žvėris neturėjo kai kurių kūno dalių.
3. „Trejos devynerios“, kaip ir krupnikas, turi kulinarinio paveldo statusą. Į „trejų devynerių“ sudėtį tikrai įeina 27 žolelės ir prieskoniai. Kai kurių atpažinti nepajėgėme- atrodė lyg džiovintų kalmarų draiskanos.
4. „Žalios devynerios“ nėra žalios spalvos. Į jų sudėtį įeina dar daugiau augalų nei triskart devyni.
5. Normaliausias degtinės mato vienetas yra kibiras. Kai gamykla buvo pastatyta, gamindavo po 150 000 kibirų, bet tuomet vienas statistinis lietuvis per metus tesuvartodavo po trečdalį kibiro. Dabar jau išmaukia po visą kibirą. Iš asmeniškai mano per metus suvartoto šnapso per metus gal susidarytų koks puslitris, tai prisipažinkit kas sulakate beveik pilną mano kibirą ir dar mano 100 litrų alaus?
6. Stumbro gamykla pirmoji sovietinėje teritorijoje pradėjo naudoti užsukamus butelių kamštelius. Kaip buteliai būdavo uždaromi iki tol – ogi užspaudžiami metaline folija. Panašiai, kaip anų laikų stikliniai pieno buteliai. Tik folija laikėsi tvirčiau ir buvo kietesnė. Stumbro muziejuje stovėjo ir keletas prieškarinių butelių su kamščiais, užlietais rudu marmalu, panašiu, kaip būdavo naudojama antspaudams pašte.
7. Visų „Stumbro“ gėrimų receptūrą žino tik trys asmenys. Vaikštant po gamyklą, negalima fotografuoti, kad į kadrą nepapultų kokia komercinė paslaptis. Tai pafotografavau bent jau interjero detales – sienų apdailą iš čili pipirų ir žvaigždinių anyžių, gražų barmeną ir Bea. Sako, tarpukaryje buvo populiaru fotografuotis prie „Stumbro“ gamyklos kamino. Mano akims jis visai nėra fotogeniškas, bet ką aš žinau, gal po trečdalio kibiro degtinės pradėtų rodytis kitaip…
8. Mendelejevas nustatė, kad žmogaus organizmui tinkamiausio gėrimo temperatūra yra 38 laipsniai. Oi, pala, kalbame ne temperatūrą, o apie pieno riebumą. Oi, tai yra ne apie… Vienžo, tinkamiausias alkoholinio gėrimo stiprumas yra 38 laipsniai, suapvalinama iki 40. Tai buvo Mendelejevo žodis.
9. Kreminis likeris „Poema“ yra labai gardus. O jei dar sumaišytas su tinkamais priedais – lyg skystas saldainis su specifiniu poveikiu. Galvoju, gal man peržiūrėti savo abejingas nuostatas poezijos atžvilgiu ir savo metinį degtinės kibirą iškeisti į „Poemos“ kibirą. Ai, nebūtinai kibiras (nei aš poetė, nei ką), gal užteks vieno kito gorčiaus.
10. Egzistuoja augalas, kuris vadinasi stumbražolė.

P.S. Žodžio “šnapsinyčia” pati nebūčiau sugalvojus. Straipsnelio muziejuje antraštė:

P.S.S. Po ekskursijos šnapsinyčioje akyse šiek tiek dvejinasi:

P.S.S.S. barmenas Robertas kūrė poemas, o mes jį ištisai fotkinome. Poemos buvo laaaaabai gero skonio. Puikiai surimuotos. Receptai žemiau.

“Tikriausiai namie visi turite šeikerius”,- sako barmenas, ir aš pabandau nutaisyti teisingą veidą, atseit aha-aha, turime, na jeigu ir ne, tai greit įsigysime, na jei neįsigysime, tai bent žinom, kas per daiktas. Šeikeris. Kuriame kokteiliai makaluojami.

Kokteilis „Poemos suviliota“

Ingredientai:

• Grietinėlė                                                                              15 ml
• „Poema“  grietinėlės likeris su kava                          45 ml
• Aviečių likeris „Santa Lucia“                                       30 ml
• Biteris „Angostura Aromatic Bitter“                          5 šliūkštelėjimai
• Purškiama plakta grietinėlė

Gaminimas:

Į kokteilių plaktuvą įdėkite ledo ir supilkite visus ingredientus. Gerai išplakite ir iškoškite be ledo į atšaldytą taurę. Kokteilį papuoškite plakta grietinėle ir keliomis avietėmis.

Kokteilis „Šokis su Poema“

Ingredientai:

• „Poema“  grietinėlės likeriu su kava        40 ml
• Pienas                                                                    60 ml
• Likeris „BOLS Cacao White“                          40 ml
• Cinamoninis likeris „BOLS Gold Strike“    15 ml
• Vaniliniai ledai (plombyras)                          50 gr
• Purškiama šokoladinė plakta grietinėlė

Gaminimas:

Į maišytuvą (blenderį) įdėkite ledukus ir supilkite visus ingredientus. Plakite tol, kol ledukai ir kiti ingredientai taps vientisa mase. Kokteilį supilkite į šokolado padažu apšlaksytais vidiniais kraštais taurę. Galiausiai kokteilį papuoškite šokoladine plakta grietinėle.

Kokteilis „Poema Kuboje“

Ingredientai:

• Espresso kava                                                      20 ml
• „Poema“  grietinėlės likeris su kava          30 ml
• Romas „Angostura 7 years old“                  20 ml
• Sirupas „Monin Macadamia Nut“               15 ml
• Kokosų pieno kremas                                     40 ml

Gaminimas:

Į kokteilių plaktuvą supilkite visus ingredientus be ledo. Viską gerai išplakite ir gautą kokteilį supilkite į stiklinę, pripildytą grūsto ledo. Kokteilį papuoškite žvaigždiniu anyžiumi, bei vanilės šiaudeliu.

Kokteilių autorius Robertas Janovskis, o man teko kuklus ragautojos vaidmuo.

Aha, karpau. Nes žirklės tam reikalui patogesnės, negu peilis.

O lavašas tai išvis labai daug kam tinka. Jau kažkadais išbandžiau atseit štrudelį su obuoliais,bet labai supaprastintą (gaminimo prasme, skonis tai buvo geras) lavašą su varške ir sūriu, lavašo suktinukus su varške.

Labai geras reikaliukas – lavašo traškučiai: sukarpai gabalėliais, paviršių plonai keptu kiaušiniu patepi, apibarstai kokiom nors saulėgrąžom ar svogūnų žeidais, arba sezamais, arba prieskoninėm žolelėm ir apkepi orkaitėje. Labai maloniai traukšisi.

Arba įkloji lavašo gabaliukus į nedidelius indelius, kad skvernai kyšotų. Į kiekvieną indelį įpili pora šaukštų grietinės-kiaušinių plakinio ir šiek tiek išsklaidai. Įdedi varškės įdaro:

a) nesaldaus – su druska, sviestu, kiaušiniu ir prieskoniais (arba net su svogūnais!);

b) saldaus – varškė, sviestas, cukrus, kiaušinis, vanilė, razinos. Tuomet ant viršaus netgi tinka šokoladinio įdaro, nesutilpusio ant šokoladinio pyrago (tarta) likučiai.

Viską į orkaitę ne ilgiau 10 minučių. ir valio! – kas nori saldžiai, o kas ne saldžiai?

Tešlos čia neaprašinėsiu, tiks bet kuri saldi pagerinta mielinė tešla.

1. Sugnaibome tešlą gabaliukais. Iš kiekvieno sukočiojame rutuliuką ir paliekame kelioms minutėms.
2. Rutuliuką iškočiojame į skritulį, kitaip sakant blynelį.
3. Blynelio paviršių neskūpiai patepame aliejumi ir neskūpiai apibarstome curumi, sumaišytu su vanile.
4. Iš blynelio sususkame volelį.
5. Volelio galus sujungiame (gaunasi tokia negrakšti barankytė)
6. Aštriu peiliu giliai įpjauname barankytę per storiausią dalį, paliekame neperpjautą tik per sujungimą. Atverčiame įpjautą bandelę lyg knygą. Atrodo netvarkingai, bet nieko tokio, kepdamas pasitaisys.
7. Dedame ant skardos, truputį leidžiame pakilti ir kepame.
8. Iškepusius atlupame nuo skardos – cukrus bus kiek patirpęs ir prisikaramelizavęs prie skardos, todėl lengviau bus nuimti kol karštos.

Oi, gėris, gėris, gėris, vienareikšmiškai!