Vienas iš nuostabių 2020-ųjų vasaros patyrimų – dalyvavimas kelionėje dviračiais lankant Radviliškio savivaldybės paveldo objektus.
Taip, Radviliškio, kuris nėra Lietuvos turizmo topuose, todėl lūkesčiai neitin dideli. Bet smalsumo šiek tiek yra, todėl šeštadienio rytą gabenausi dviratį į Radviliškį.
Didžiulis didžiulis Radviliškio pliusas – daugybė galimybių į jį patekti visuomeniniu transportu, ir beveik visi, tiek autobusai, tiek traukiniai, leidžia kartu vežtis dviratį.
Žygis prasidėjo Radviliškio mieste, kur mūsų, dviratininkų, prisirinko daugybė. Registratoriai sakė, daugiau negu 70, jie patys buvo nustebę, kad tiek daug.
Ši foto ne mano, atradau ir nugnybiau vaizdelį su keliais dviratininkais, nes tarp jų viena man ypač patinka. Nujaučiate, kuri?
Žygį organizavo Radviliškio savivaldybės paveldosaugininkai. Pasirodo, tai jau tradicija, žygis vyksta ne pirmą vasarą. Buvo šiek tiek įžanginių kalbų, o tada išvažiavom į Linkaičius.
Linkaičiuose yra įspūdingas karinis miestelis. 1936 m. Krašto apsaugos ministerija čia pradėjo statyti ginklų dirbtuves. Dirbtuvėse buvo gaminami šautuvai, ginklų dalys, šaudmenys, artilerijos sviediniai, granatos, dujokaukės. Tai buvo ypač slapta įmonė. Iki karo jose dirbo apie 800 žmonių. Buvo 96 pastatai. Ginklų dirbtuvės buvo moderniausios Europoje.
1941 m. TSRS kariuomenė, atsitraukdama iš Lietuvos, dalį dirbtuvių susprogdino, o po karo grįžusi šiose teritorijose įsipatogino ir vykdė savo paslaptingą karinę veiklą iki 1988-ųjų. Požemiuose buvo raketos su branduolinėmis galvutėmis.
Dabar Linkaičiuose vėl įsikūrusi Lietuvos kariuomenė, bet kai kurios teritorijos nebenaudojamos. Štai nuo sovietmečio likę požemiai, po kuriuos galima pavaikščioti.
Kitas sustojimas – Velžių piliakalnis. Tikras atradimas! Važiuojant keliu nuo Šiaulių link Panevėžio matydavau tik Arimaičio ežerą ir kavinę jo krante, bet išsukus iš kelio gal kilometrą, o gal pora km atsirandome įstabioje vietoje, apsuptoje vandens. Piliakalnį yra tyrinėję archeologai, radę kultūrinius sluoksnius, priskyrę I tūkstantmečiui – XIII amžiui.
Ko nesupratau ir nesužinojau – kokios gentys gyveno ant šio piliakalnio.
Beje sužinojome, o aš net užpavydėjau, kad radviliškiečiai liepos 6 giedoti himno renkasi ant piliakalnių. 2020-aisiais – kaip tik ant Velžių!
Toliau miname link Šeduvos – susipažinimas su gyvuoju paveldu. Senovinė lietuviška šiukščiavilnių avių rūšis galėtų visai išnykti, nes pasaulyje pilna ir švelnesnę vilną ir skanesnę mėsą turinčių avių. Tai kam ta šiurkščiavilnė būtų įdomi? Tik suvokiantiems genetinių išteklių vertę, nu kad būtų negerai, jei kai kurios rūšys visiškai išnyktų nuo Žemės paviršiaus.
Mums, dviratininkams, viskas išsamiai papasakojama ir net leidžiama įeiti į avides, o laukuose besiganančios avelės gauna pramogą paspoksoti į mus.
Šeduva. Paminklas su paukščiu skirtas Prisikėlimo apygardoje 1944-1953 m. kovojusiems ir žuvusiems partizanams atminti. Mes tuo paminklu mažai domėjomis, tiesiog džiūgavome, kad esame Šeduvoje… kažko ji mums sukėlė džiaugsmų.
Šįsyk buvome įleisti į restauruojamą pastatą, susijusį su žydų istorija ir pasivaišinome sausainiais, Šeduva yra buvusi štetlu, taip vadinami miestai, kuriuose žydai sudaro daugumą gyventojų. Šeduvos centre yra liūdnas ir gražus paminklas čia gyvenusiems žydams – paauglė mergaitė, prie kurios basų kojų padėta akmenukų su užrašytais vardais.
O toliau, gerbiamieji, Kleboniškės! Etnografinis kaimas. Štai šioje nuotraukoje prie įvažiavimo į Kleboniškės paveldosaugininkas Vytautas (oranžinė liemenė) iškėlęs ranką prisiekia, kad čia yra daug geriau, negu Rumšiškės. Nes ten privežta visko iš visur. O čia viskas stovi ant savo šaknų ir pamatų, todėl daug labiau tikra.
Kleboniškių kaimas pradėtas kurti XVI a. viduryje po Valakų reformos. Tuo metu matininkai atmatavo 25 valakų dydžio žemės sklypą Šeduvos klebonui. Čia pradėjęs kurtis kaimas vėliau gavo Kleboniškių vardą ir iki XIX a. vidurio išbuvo Šeduvos klebono nuosavybėje.
1989 m. Kleboniškėse pradėta kurti kaimo buities ekspozicija, kuri yra Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio dalis.
Mes vaikščiojom po labai gražias Kleboniškes, užeidami į trobas ir ten atrasdami vis kažką iš savo vaikystės. Girdėjau ir ne sykį, kaip vienas dviratininkas kitai rodo kažką lygiai kaip pas jo babą buvo, ir būč galėjus galva linksėti: ja ja, ir aš tą atsimenu.
Buvo pats piliarožių žydėjimas, taigi kadrų su jomis daug pridaryta. Kokios gražios yra piliarožės po rąstinės trobos langais!
Klojime vyksta teatrai. Ir mūsų lankymosi dieną atvyko artistai, spektaklis turėjo prasidėti už kelių valandų. Mes nelaukėm, nes mūsų vadas turėjo mums kitų planų.
Kleboniškių malūnas! Jį 1884 m. pastatė malūnų meistras Šiaulinskis, ir sukosi jo sparnai beveik šimtą metų.
Pradėjus kurti kolūkius, valdžia atėmė malūną iš malūnininko Pranciškaus Zenkevičiaus. Norėjo, kad maltų kolchozui. Bet niekas kitas nemokėjo dirbti su mechanizmais, tai malūnininką paliko dirbti. Visame krašte šis malūnas ilgiausiai malė sukamas vėjo, o vėliau – su elektros varikliu. 1976 m. įvyko kaput, malūnininkas buvo atleistas iš darbo, malūnas liko be priežiūros.
Pradėjus kurti Daugyvenės kultūros istorijos muziejų-draustinį, malūnas įjungtas į Kleboniškių kaimo buities ekspoziciją.
Pro malūną ėjo senasis kelias į Panevėžį, o dabar – piligrimų kelias Camino Lituano.
Nuvažiavome link įstabaus grožio Raginėnų piliakalnio. Jis yra prie Daugyvenės upės. Vietos gyventojai piliakalnį vadina Raganų kalnu. Piliakalnis netyrinėtas. Jis tebesaugo savo paslaptis. Padavimai apie jį daugiausia susiję su mitinėmis būtybėmis: bylojama apie čia gyvenusias deives, laumes, raganas. Be to, senovėje čia buvusi raganų susitelkimo vieta.
Čia žmonės ateina pasirinkti vaistažolių. Tikrai, patys matėm, buvo žoliautoja ropinėjanti šlaitais. Ką konkrečiai rinko, netikrinom, dėl visa ko prie jos nesiartinom.
Toliau nuvažiavome prie Daukonių mitologinio akmens, dar vadinamo Ramytės aukuru. Pasakojama, jog senovės laikais šventame miške sunkiai pasiekiamoje vietoje nekaltos mergelės – vaidilutės šalia akmens kūrendavo šventąją ugnį, o senas žynys – vaidila, siekdamas numaldyti dievų rūstybę, ant akmens aukodavo žmonių atnešamas atnašas.
Ne akmens dydis padarė didžiausią įspūdį. Jis buvo vidury rapsų lauko.
O kad lankytojai galėtų prie jo prieiti, per rapsų lauką buvo išpjautas takas! Radviliškio paveldosaugininkas pasakė – prapjaut taką link akmens! Žmonėms turi būti galimybė aplankyti paveldo vertybę!
Stipru, ar ne? Pagarba pagarba Radviliškio paveldosaugininkams!
Kad patektume prie sekančio objekto, turėjome prasibrauti pro bruzgynus bei makaliošes, tikrai ne sykį judėjome ne ant dviračio, bet šalia dviračio. Bet viskas baigėsi gerai, biškį nusidilginę kinkas atpuškavome prie Burbiškių dvaro.
Burbiškių dvaras pakyla ant lankytojų bangos per tulpių žydėjimą. Bet ponai gerbiamieji, ir be tulpių tiek peizažinis parkas su liepteliais ir skulptūromis, tiek ir dvaras, tikrai labai gražūs ir verti dėmesio.
1912 m. parke buvo pastatytas pirmasis LDK Vytauto paminklas Lietuvoje.
XX a. I pusėje Burbiškio dvaras ir jo parkas buvo plačiai žinomas ir lankomas. Dvaro svečiai ypač mėgo plaukioti valtelėmis parko tvenkiniais, ilgus pasivaikščiojimus po parką. Burbiškio dvare nuolat vykdavo poezijos skaitymo vakarai, kameriniai koncertai.
Pokario metais dvaro teritorijoje įkurta kiaulių ferma. Išties ne pirmą sykį pastebiu, tuo laikmečiu fermomis aptupdytos visos gražiausios vietos. Bet ši skulptūra, stebinti mus nuo pastato frontono, tikrai ne pokario laikų. Paskutinis fotokadras iš nuostabiausio ir atradimų kupino dviračių žygio po Radviliškio rajoną.
Kiti dviratininkai tęsė susipažinimą su įdomybėmis, o Jūsų korespondentė iš Burbiškių išmynė link Joniškio.
