Dviese į Vieną
Kažin kažin ar įmanoma surasti keistesnių vietų kur nueiti Vienoje, negu į mečetę. Ko ten ėjom, ai nežinau, pamačiau žemėlapyje papieštą mečetę, nors realybėje toj pusėj mačiau bažnyčios bokštą, tai į tą pusę patraukiau. Ir Ritai pasakiau – mum reikia ten.
Matome priekyje stovi normali bažnyčia, o mečetė kur?… Ant tokio namo žalių durų parašyta, kad čia. Atidarome, įeiname, žiūrime kaip parduotuvė kažkokia užtaamsinta, tik žmonių nėra. Ar apsisukti ir išeiti lauk? Bet ne! Yra dar vienos durys, tai pažiūrim kas už jų. Tokia kaip labai paprasta virtuvikė… ir ten jau yra du vyriškiai, kurių veiduose klaustukai, ko mum reik. Sakom, kad norim mečetę pamatyt.
Aaaa, tada jie leidžia mus į sekantį kambarį. Apsirišam galvas šalikais, imam narplioti batraiščius, vyrai sako, kad nebūtinai nusiauti, bet į sekantį kambarį įeinam vienom kojinėm. Ten brač iš tikrųjų mečetė. Vyrai mums rodo, žiūrėkit, čia mihrabas, toje pusėje Meka, o čia minbaras. Klausiu, o kur moterų vieta. Parodė į tokias duris – štai ten. Pradarau tas duris, o ten mažiukas kambarėlis ir koks 12 moterų, visos iškart atsisuka su visiškai dideliais klaustukais veiduose, ko man iš jų reik. Laba diena, sakau, ir uždarau duris. Ir kažkaip pradeda atrodyti, kad gal mes ne dėl mečečių į Vieną atvykome, gal jau reiktų išeit.
Vyriškiai liepia palaukti. Vienas sako – tris minutes. Kitas rodo savo telefono ekraną, ten parašyta 7 minutės. Mes abi pradedam slinkti link išėjimo. Palaukit palaukit, sako vyrai. Atneša mums dvi kėdes atsisėsti. Vienas rengiasi baltą chalatą, atsisuka į mus, sako palaukit. Dedasi baltą galvos apdangalą, vėl atsisuka, sako – tuoj tuoj. Čiupinėja kažkokią įrangą… paskui tik makt prisitaiso ją ant galvos, o ten gi mikrofonas. Ir tada pradeda dainuoti kvietimą maldai, kokį tenka girdėti musulmoniškose šalyse. Tik niekad iki šiol neteko matyti iš kieno burnos tie magiški garsai sklinda. Vyriškis pagieda, pagieda, atsisuka į mus, klausia – ar gerai? Mes sulinksim galvom, ir jis toliau gieda, meistriškai virpindamas savo balsą.
Bet kai jau pradeda rinktis vyrai ir kristi ant kelių, ir dar kaktomis žemę liesti, mes tik pasieniu, pasieniu… ai, gal geriau pabūsime normalios ir eisime Vienos šnicelio kaštavot.
Mečetėje nefotografavome. Iliustracijos iš Hundertwasser namų Vienoje.
(Toje Hundertwasser vietoje abi buvome užsidegę išmokti vokiškai ir iš lentynėlės pasiėmėme po knygą, kad skaitydamos išmoktume. Bet po pusantros paros atsipeikėjome, sakom kol kas nesimokysime, knygas palikome lentynėlėje kitoje vietoje.)
