Duonos ragavimas
Aš, žinokit, kai gaunu užduotį ką nors ištirti, tą darau labai atsakingai. Kuriu savo nuomonę uostymo, čiupinėjimo, ragavimo, dairymosi, lyginimo metodais. O ne taip, kad va, dovanų gautas tai iškart labai skanu. Pažiūrėsim, pažiūrėsim, ar taip jau skanu.
Jamam duoną. Gamino Gardėsis. Aš duonų reikale būnu Joniškio patriotė ir į kitokias žiūriu priekabiai. Bet ne piktai. Jei geresnės už Joniškio, tai valio, jamam.
Gardėsio juoda duona
Labai gražiai juoda. Kai užsinoriu juodos duonos, būtent tokio juodumo ieškau. Paviršius pabarstytas miltais – turbūt nauja mada, seniau taip nedarydavo, bet nematau tame nieko nei blogo, nei gero. Miltais tai miltais. Kvepia teisingai, aromatas susikuria iš kmynų ir salyklo, kurio yra dviejų rūšių – miežių ir ruginio. Sudėtyje yra smulkintų kviečių, bet jie susmulkinti iki tiek, kad nenervina. Natūralus raugas, o ne mielės – labai didelis šios duonos pliusas. Duona suraikyta, kažkodėl palikti gana dideli nesuraikyti kampeliai.
Skonis atrodo geras, bet pagrindinis testas – ar skanu bus su aliejumi. Nes tik gero skonio duonas gardu valgyti ant jų užsitaškius gardaus aliejaus. Paragavau, aha, šita skani.
Gardėsio kvietinis batonas pagardintas avižomis
Iš pirmo žvilgsnio – standartinis batonas, bet šiek tiek apibarstytas avižų dribsniais. Sudėtyje nurodyta, kad jų yra 8 procentai, tai nemanau, kad visi ant paviršiaus, kiti pakliuvę į tešlą. Kad būtų koks išskirtinis skonis, nepasakyčiau, tačiau avižos gi labai sveikas produktas, tai pliusu laikysim tai, kad mums sumaitintas gėris skonio neišbjaurojus. Konsistencija, minkštumas, trupumas – viskas tvarkoj.
Gardėsio kvietinis batonas
Iš pirmo žvilgsnio ir tas – standartinis batonas, tačiau surprise surprise, jis kvepia vanile. Valgant tik su sviestu, visai malonu. Jei būčiau jį pirkusi valgyti su sūriu ar silke, greičiausiai vanile neapsidžiaugčiau. Naminiai konservatoriai irgi neapsidžiaugtų. Sudėtyje vanilė nurodyta, tačiau pavadinime ne. Turiu šiek tiek dvejonių, ar gerai toks siurprizas.
Dar ką pastebėjau apie batonus. Lyginant su kitais gamintojais – sudėtyje mažiau dalykų baisiais pavadinimais. Kitur būna kažkoks aliejus, čia konkretizuota, kad rapsų. Kitur būna emulsiklių, rūgštingumo reguliuotojų, antioksidantų, čia tokių nėra. O batonai vistiek atrodo normalūs, nei nereguliuojamai surūgę, nei susioksidavę, nei išdriskę. Tai visai smagu, kad geras rezultatas pasiektas be digliceridų ir monoacetilvynių esterių. Vieno dalyko iki galo nesupratau: ant pakuotės parašyta “natūralus raugas”, sudėtyje nurodytos mielės.
Išvada: normalūs yra šitie batonai. Man visų laikų skaniausias yra 5 grūdų batonas, beje to paties Gardėsio, ir dar ciabatta, o visi kiti – šiaip. Po sviestu ar sūriu pasikišti.
Mhm, didžiulis pliusas duonai, kad ji su natūraliu raugu. Ir kad ingredientus įmanoma perskaityti nenusilaužus liežuvio, labai gerai 🙂
O batonas, pagardintas grietinėle ir kvepiantis vanile, turėtų vadintis pyragu, kad neduokdie kas nors jo prie žuvies nenusipirktų 😀
Penas snobams, vadinasi “natūralus raugas”. Reklaminis burtažodis, kaip kokybės ženklas prie ruso. Iš tiesų raugas – tai ne kas kita, o iš miltuose natūraliai esančių mielių, sudarius sąlygas sparčiam jų dalijimuisi/dauginimuisi, išauginta gausi mielių kultūra.
Pingback: Mezgu gyvenimą kas dieną » Blog Archive » Gardėsis ir dovana - blog.mezgalai.lt
Lina, nedėčiau lygybės ženklo tarp raugo ir pirktinių mielių. Taip, jie giminiuojasi, bet nėra tapatūs. Ypač skirtumą pajaučiu, kai namuose duoną kepu (kepdavau, dabar jau senokai tą dariau, nes raugas numirė). O dėl to, ar tikrai natūralus raugas taip jau geresnis už mieles, ar tai tik reklaminis burtažodis, galima būtų diskutuoti. Bet kad argumentų neturiu.
Hmz. Buvau pamiršus raugą nešertą šaldytuve mėnesiui, o gal ir daugiau… Ištraukiu, uostau – parduotuvinių mielių kvapas. Ir spalva. Ir ta aksominė tekstūra. Fak, susinervinau. Visa rūgštelė velniop nuėjo. Užsiminkiau duonos, žiūrėsiu, kas gausis.
Beje, žinojai, kad duonos raugas labai švelnina rankų odą? Pastebėjau, kad po duonakepio kelias dienas rankos kaip naujos. Ant snukio nerizikuoju dėt – gerbiamasis pamatęs garantuotai iš namų išvarytų… 😀
Na taip, mielės rauge ir pokeliuose tikrai skirtingų “veislių”, tačiau grybo rūšis tai ta pati. 🙂 Ir kai pradeda kepėjai aiškint, kad jųjų duona be mielių, o su raugu (čia ta prasme, kad raugas atseit bemielis sutvėrimas), ir visi perka, nes “be mielių” yra gerai tai aš ir “užputoju”. Žmogus turi žinot, ką renkasi. Nereik klaidint žmonių, vat. 🙂 O skonis tai jau kitas dalykas. Nepasiginčysi.
P.S. Čia kaip diskusijoje apie šunis, pudelis šuo ar žmogus (tik nekalba)? 😀
Mano požiūris į namines ir pirktines mieles toks pat, kaip į naminę ir maximinę vištieną. Teoriškai ta pati višta, o praktiškai… 😉
O ir šiaip – raugas raugui nelygu. Čia jau kokią “gentį” mielių pasigausi – būna, kad gerai, o būna silpnos ir nuvėsę. Mano dabar puikios, iš kažkelinto sykio tik pavyko tinkamas nusigriebt.
Ataskaita apie duoną su raugu-mutantu: skonis tvarkoj, rūgo normaliai (tik visa para ilgiau, nei įprastai), pakilo gerai, bet minkant tešla pasirodė lipnesnė. Gal priežastis ne rauge, nežinau.
Svarbiausia, kad pati duona išėjo skani, ane? 🙂
žinoma, kad svarbiausia, kokia duona gavosi! Aš pati raugo nesu dariusi. Skaičiau, kad koks jis bus, priklauso nuo namų. Skirtinguose namuose šiek tiek skirtingos sporos ore sklando, tai išeitų geri tavo namai, Cukraine – Mišraine.
Ne tiek nuo pačių namų (pas mane negeri, jei ką, prapelyję kiaurai), kiek nuo metų laiko ir miltų – pastebėjau, kad geriausiai raugą gaudo latviški Dobele pavasarį. Man toj pačioj virtuvėj, ant tos pačios palangės yra visokių variantų buvę, paskutinis – labai stiprus, tai saugau kaip savo akį. 🙂