Keliauti – tai pasinerti į kultūrą, kurioje esi

Aha, aha, jau pastebėjote, kad man pasiseka susitikti įdomių žmonių. Gryna teisybė. Pasiseka. Dainius Kinderis, keliautojas, knygų autorius, maratonų bėgikas, kelionių vadovas, Kinder-entertainment stovyklų organizatorius ir … visko net nežinau, kas dar. Leidosi paklausinėjamas. Man, virtienių moteriškei fantazija toli neneša, tai tiesiog išklausinėjau kokius virtienius mėgsta. Ir šiaip…

Kaip svečioje šalyje randi „teisingas“ vietas, kur galima paragauti ne turistų meniu, o tai, ką ši šalis gali pasiūlyti ypatingo?

Kai keliaudavau autostopu, tai tikro vietinio maisto ilgai ieškoti nereikėdavo, su svetingais pakeleivingų automobilių vairuotojais valgydavau ten, kur tai daro vietiniai. Taip atrasdavau ne tik ypatingą maistą, bet ir įdomias maitinimo vietas bei sutikdavau nuoširdžius vietinius žmones bei maitinimo vietų personalą, nesugadintą turistinio karavano.

Keliaudamas dabar, jeigu esu po skrydžio labai alkanas, prie puodu puolu iš karto, nesvarbu ar restoranas ar pigiausia užeiga. Tada, apsiprasdamas su vieta, išvaikštau visus skersgatvius, bandydamas surasti pačias įdomiausias vietas, siūlančias ypatingą maistą teisingomis kainomis.      

Ar tai įmanoma, jei kelionės biudžetas labai ribotas?

Man dažnai pasiseka įsiskverbti į kultūrą, esu gana atviras visoms kultūroms ir tradicijoms, todėl vietiniai mane mielai kviečiasi pas save į namus, kur maistas išties pats geriausias, geresnis net už aukščiausio lygio restoranų patiekalus. Padarytas iš širdies, negailint nei laiko nei gėrybių. 

Kelionėse ar esi reiklus ar atlaidus maisto gaminimo higienai? Ar valgai tik nuo medžio nuskintą vaisių, ar pirma nuplauni verdančiu vandeniu? Ar būna, kad apetitas atšoka, kai pamatai rankas, paduodančias maistą, kokius nors gyvius virtuvėje ir panašius dalykus? Papasakok kokį nors momentą, kai reikėjo nusiteikti ypač tolerantiškai, kad pajėgtum praryti kąsnį.

Kelionės užgrūdina. Kuo toliau, tuo darausi šiek tiek reiklesnis. Galbūt „senstant“ saugikliai pradeda stipriau veikti, bet turiu gana užgrūdintą kūną, todėl bakterijos mane dažniausiai aplenkia, net jeigu nuskintas nuo medžio vaisius nebuvo su virintu vandeniu nuplautas. Aš stengiuosi pasinerti į kultūrą, kurioje esu, valgyti ir gerti tai, ką geria vietiniai ir valgyti taip, kaip jie daro. Jeigu reikia, su rankomis, jeigu reikia su lazdelėmis. Juk kai nemoki ar nežinai – dar įdomiau. Vieną momentą prisimenu, kaip pamatęs riebią žiurkę restorano kiemelyje nusprendžiau, kad ten valgyti nenoriu. Nepatikėsite, tai buvo Vilniuje. Kur tiksliai, gal nesakysiu, kad neatbaidyčiau klientų tai vietelei.  

Ar tavo kelionių kuprinėje „dėl visa ko“ būna vaistų nuo virškinimo sutrikimų? Į kokią šalį be jų vykti nepatartum?

Kai išvažiuodavau toli ir ilgam, įsimesdavau svarbiausių vaistų nuo virškinimo problemų. Prieš paskutinę kelionę į Maroką, draugai pasiūlė vežtis ne vaistų, o pelyno džiovintos žolės. Sakė, kad tik sutrikus virškinimui užpilti porą žolių verdančiu vandeniu ir viskas susitvarko labai greitai. Žolelių neįsidėjau, bet ir jokių problemų nebuvo.  Sakyčiau, kad dauguma Afrikos, dauguma Pietryčių Azijos šalių higiena yra ne pats dažniausiai vartojamas žodis, todėl keliaujant į tuos regionus reikėtų bent atsargai pasirūpinti vaistais, žolelėmis nuo panašių sutrikimų.

Rašydamas apie Maroką vis prisimeni sraigių sriubos virėją – kuo jis ypatingas?

Jo vardas Achmedas ir jau dvidešimt metų kiekvieną dieną jis pilsto  karštą ir aromatingą sraigių sriubą į baltus puodelius Marakešo aikštėje. Aplink jo kioskelį – visada pilna žmonių, ypač mažų vaikų. Nežinau kodėl, bet jiems tos mažytės sraigės ir stiproko skonio viralas – tikras delikatesas. Visada nuvykęs į Marakešą nueinu į Jemna el Fba aikštę, užsidakau iš Achmedo puodelį sraigių sriubos, pusę porcijos atiduodu šalia sėdintiems, arba elgetaujantiems. Man toje vietoje svarbiau aplinka, ne maistas. Bet kokiu atveju, jeigu keliaujate į Marakešą, ir nuėję į Jemna el Fna ieškokite ko nors egzotiško – susiraskite sraigių pardavėją ir prisėskite kelioms minutėms stebėti unikalios aplinkos šėlsmo.  Aplamai, kelionės į Maroką visada būna ypatingos kulinariniu atžvilgiu, nors asortimentas ten ir nedidelis, bet marokiečiai gamina puikiai.  

Kaip tapai vegetaru? Ar esi iš „idėjinių“ gyvūnų žudymo priešininkų, ar tavo pasirinkimas dėl kitų priežasčių?

Esu keliaujantis vegetaras. Tai reiškia, kad pats namuose mėsos nevalgau, negaminu ir neperku mėsos produktų. Bet kelionėse esu linkęs į pabandymus, į vietinės kultūros gilesnį pažinimą ir jaučiu pagarba svetingiems žmonėms. Nors nebuvau valgęs mėsos penketą metų, Mauritanijoje nemačiau problemos paragauti kupranugarienos, Benine gyvatės, o viešėdamas Osle per Naujus metus neatsisakiau ekologiško kalakuto. Nesu ekstremaliai idėjiškas, nevalgau mėsos, nes manau, kad taip sveikiau ir teisingiau gyventi. Vis tik, iki šiol negaliu atsisakyti jūros maisto ir valgau žuvį beveik kasdien. 

Kurios šalys keliautojui vegetarui rojus, o kurios – sunkus išbandymas?

Iš mano patirties – sunkiausia buvo Kazakstane ir Turkijoje, kur beveik viskas mėsiška, o lengviausia buvo Gruzijoje ir Maroke, ten ypatingai daug patiekalų iš tešlos ir apstu šviežių daržovių bei troškinių.  

Dalyvaudamas maratonuose ar „geležinio žmogaus“ varžybose ar laikaisi kokio specifinio mitybos režimo, palaikančio jėgas? Ar pasikliauni savo nuojauta ką ir kada valgyti, ar tave konsultuoja specialistai? ( “Geležinis žmogus” – triatlono varžybos, kuriose reikia nuplaukti 3,8 km, išlipus iš vandens iškart dviračiu nuvažiuoti 182 km ir po viso to dar nubėgti klasikinį maratoną – 42,195 km. )

Didžiausia mano konsultantė – žmona Irma. Specialaus mitybos režimo prieš varžybas nesilaikydavau, žmona pasiūlydavo ekologiškų ir sveikų papildų, įvairiausių žolelių, vitaminų ir ypač daug maistingų kruopų.Ne visada viskas būdavo skanu, reikėdavo prisiversti nuryti, bet išėjo į naudą, finišo liniją kirsdavau su jėga.

Ar eilinę dieną skaičiuoji angliavandenius, mikroelementus, E –priedus? Ar renkiesi patiekalą, kurio tuo metu norisi, ar kuris turi šiandien tau reikalingą baltymų kiekį? O gal gebi klausytis savo kūno, kuris neužsigeis to, kas jam ne į sveikatą?

Niekada neskaičiavau kalorijų ar įvairiausių priedų suvartojamo kiekio. Galiu per dieną suvalgyti tris šokoladus, jeigu tik noriu.

Ar turi kulinarinių silpnybių – ko nors, apie ką žinai, kad nieko gero, o vis tiek valgai/geri dar ir dar?

Turbūt tas pats šokoladas. Galiu jo praryti kalnus kiekvieną dieną. Dar vertinu kavą, kartais ir jos išgeriu per daug.

Kurį lietuviškos virtuvės patiekalą laikai egzotiškiausiu? Kuo galime apstulbinti atvykėlius?

Visada galvojam, kad egzotiškiausi ir ypatingiausi pas mus yra cepelinai. Esu ne kartą nusivežęs svečius iš užsienio į savo tėvų namus, kur lietuviško gero maisto būna labai daug ir įvairaus. Nugalėtojais visada būna šaltibarščiai ir kugelis. Be konkurencijos.   

Ar pats mėgsti gaminti? Ar iš kelionių parsiveži receptų, prieskonių, kulinarinių idėjų?

Palieku virimą ir kepimą profesionalams, bet virtuvėje sukinėtis nevengiu. Vis tik mano patiekalai užsibaigia makaronais, keptomis bulvėmis ir panašiai. Neypatinga, bet bent jau man būna skanu. Anksčiau grįžęs iš kelionių vis bandydavau kažkurius receptus atkartoti, bet ne viskas pavykdavo, na, nebent šri lankietiška prieskonių arbata su pienu.  

Ar būdamas Lietuvoje lankaisi kinų restoranuose, picerijose, kebabinėse, suši (kaip pavadinti? Sušinėse?), šašlykinėse, pabuose, makdonalduose ir pan? Ar čia gerai, ar nelabai, kad galima kitų tautų virtuvę pažinti net nekeliaujant? O gal tai nieko bendro su „kilmės šalimi“ nebeturinčios išsigimę maisto idėjos?

Kad pas mus kuriasi vis daugiau kitų tautų restoranų ir užeigų tai labai gerai. Taip ir įdomiau ir konkurencija tarp virtuvių yra naudinga valgytojui. Be to, yra žmonių, negalinčių keliauti, bet norinčių paragauti kinų arba japonų maisto, nesvarbu, kad jis nėra toks jau autentiškas, svarbu procesas. Vis tik džiaugiuosi, kad greito maisto (kaip McDonalds) restoranai Lietuvoje prigyja sunkiai, tai parodo mūsų požiūrį į maistą. Geriau jis gaminamas lėtai, bet gerai ir tikrai. Iš kitų tautų restoranų Lietuvoje dažnai lankausi japoniškuose, nes dievinu šios šalies virtuvę. 

Kokius virtienius labiausiai mėgsti?

Prisiminiau iš vaikystės – virtienius su mėlynėmis.

Ačiū už pasakojimą. Super!

Nuotraukos Dainiaus Kinderio

• Tweet
• Buffer
• Pin It