Svetimų kraštų skonis: česnačka
Prieš penkerius metus pirmą kartą įsidrąsinau viena pati Europos pasižiūrėt. Naršiaus po internetą, kol susiradau kelius, traukinius, lankytinus bokštus. Susiradau ir Boženą nedideliame miestelyje Čekijos pietuose, ir ji man leido į svečius pas ją atvažiuoti, nors nei savo adreso, nei nuotraukos neatsiuntė, bet atsiuntė autobusų tvarkaraštį ir vieną pavakarę manęs iš autobuso išlipančios sulaukė.
Man užleido savo dukros studentės kambarį antrame aukšte. Vakare jos berniukas, pamatęs lange šviesą prisipildė vilčių ir ėmė signalinti mėtydamas į langą mažučius akmenėlius…ech, atsiprašau, berniuk, kad tada tave nuvyliau, ten buvau tik aš.
Boženos dukros, kurios taip ir nesutikau, dviračiu viena važinėjaus po apylinkės. Gegužio laukai ir kalvos gražūs kaip poezija, žaliavo akyse, žydėjo pienėmis ir rapsais, o dangus buvo mėlynas. Aplankiau Jano Žižkos kapą, jo vardas įsirėžęs atmintin nuo mokyklos laikų, o nuopelnai čekų tautai, sprendžiant pagal paminklo dydį, reikšmingi.
Ir važinėjau aš laiminga, truputį dainavau, truputį sulijau, truputį paklydau, ir kai į kalniuką mindavau, padūsdavau, ir kai pakalnėn lėkiau, stabdžių nenaudojau, na tik truputį, kai su vėju skrisdavau į nežinomo kaimelio centrą ir nežinojau, į kokią pusę gatvelė pasisuks.
Kai grįžau pas Boženą, ji buvo išvirusi valgyti. Gal šiaip ir neprisiminčiau, ką valgiau vieną kartą prieš penkerius metus, bet česnakų sriuba buvo tokia paprasta ir tokia vykusi, kad užsirašiau receptą į bloknotuką, iš kur jį dabar ir ištraukiu.
Česnačka
Į lėkštę įdedama traiškytų česnakų ir skrebučių (nedideliais gabaliukais skrudintos baltos duonos), ir dar mairūno. Užpilama vandeniu, kuriame virė bulvės. Įdedama džiovintų prieskonių mišinio – tokio kaip “Podravka”.
Kai aprašai, atrodo labai biednas valgymėlis, bet papuolęs ant gomurio tikrai nesijaučia biednai.
Šis įrašas projekto Languota prijuostė temai Svetimų kraštų skonis
Aš manau, kad man ta česnačka patiktų. Kaip ir daug kitokių panašių nesąmonių… Pavyzdžiui, nežinau, ar tamstai žinoma žemaitiška sriubalynė, kai silkių galvos vyniojamos į popierių (įtariu, kad anais laikais net ir į laikraštį) ir įkasamos į žarijas. Po kiek laiko išvyniojamos ir susmulkintos užpilamos actu ir druskele pagardintu rasaliuku… Tavo aprašyta česnakynė vizualiai yra pasaka lyginant su ta rasalyne… O dėl skonio galėtų varžytis… :0)
Apie sriubalynę esu skaičiusi, o tu gal ir dariusi esi? Jeigu kas kitas visą sriubalynės darbą atliktų, paragaučiau – prieš įdedant papildomos druskelės.
Darydavo mano močiutė, o aš vis dar kaupiuosi… 🙂
Pingback: Su languota prijuoste ragauti svetimų kraštų skonio | Septyni virtieniai