Čeburekai
Su šituo įrašu žinau, kad smarkiai rizikuoju. Nes Ponas Didysis Ekspertas šičia perskaitys. Ten, kur jis neskaito, galiu jį visaip išvadinti, galiu įdėti į jo lūpas žodžius, kurių nesakė, ir visokiais būdais pagražinti ar pabjaurinti, priklausomai nuo nuotaikos.
Dėl čeburekų turėsiu atsiskaityti už kiekvieną parašytą žodį ir vargas man, jei koks tešlos trupinys bus prie kočėlo prikibęs.
Nes jis yra Ponas Didysis Čeburekų Ekspertas ir Neprilygstamas jų Gamintojas.
Seniau, kai dar nebuvo pasiekta receptūros tobulybė, dar man leisdavo ir suminkyti, ir iškočioti, ir cibulį nulupti.
Dabar mano rolė yra:
- Neburbėti
- Pataisyti varškės įdarą vegetariškam variantui, jei Paulius bus
- Pasibaigus procesui, sušluostyti miltus nuo stalo ir pastalės ir kur nors padėti panaudotą aliejų.
Pagyrimai jo čeburekams yra giedami choru vieningu, o valgytojų paprastai būna daug, nes Ponas Didysis Ekspertas neprasideda su keturiais čeburekais, prigamina jų devynias galybes, prikviečia valgytojų, visi prisivalgo be saiko ir be valios, padejuoja, kad daugiau nebegali, ir suvalgo dar keletą.
Nes jie tokie yra, nu absoliuč geri.
Tešlos receptas paprastasis, kaip nuo senų senovės:
- miltai
- vanduo
- druska
Tešlos receptas pagerintasis, pagal Poną Didįjį Ekspertą:
- vietoj vandens – alus. Būna šiek tiek minkštesni, bet vistiek teisingai traškūs.
Įdaras:
- kiaulienos faršas
- jautienos faršas
- svogūnai
- druska
- vanduo
Aliejaus virimui
Tešlą suminkyti reikia ne mažiau kaip prieš valandą. Miltai turi būti geri. Druską reikia ištirpinti vandenyje (ar aluje). Padaryti kietą tešlą ir gerai suminkyti, suvynioti į maistinę plėvelę ir padėti į šaldytuvą.
Nežinau, kas išrado “čeburekus” iš varškinės tešlos – jie būna minkšti ir putlūs, ir be abejo skanūs, bet nevadinkit jų čeburekais, tai kažkas kito, pyragėliai kokie nors. Jei norite čeburekiško skonio čeburekų, tešla turi būti minimalistinė, be jokių ten kiaušinių nei grietinių.
Įdarui kiauliena ir jautiena imama lygiomis dalimis. Svogūnų būtinai turi būti daug, labai daug. Maždaug pusei kg faršo – du – trys nemaži svogūnai. Galima juos pjaustyti, bet dar geriau – sutarkuoti. Į įdarą reikia įmaišyti šie tiek vandens, tiek, kad jis būtų švelnios konsistencijos, bet dar įmanomas pakabinti šakute. Prakandus teisingą čebureką gi tikimės viduje gardaus sultinio, ar ne?
Išsiimam iš šaldytuvo tešlą ir ją dar perminkom. Atsignybiam gabaliukus tešlos ir sukočiojam iš jų rutuliukus. Maždaug stalo teniso kamuoliuko dydžio. Iškočiojam labai plonai. Dedame maždaug šaukštelį įdaro, perlenkiame ir kraštelį gerai užspaudžiame ir išploniname. Jei tešlos sluoksnis bus storas, iškepęs bus toks kietas, kad teks graužte graužti.
Sulipdytą čebureką iš karto dedame virti į karštą aliejų. Negerai gausis, jei susiplanuosite pirma visus nulipdyti, tada pradėti virti kaip kokius virtienius. Čeburekas su įdaru negali ilgai laukti, nes jam paliks nuobodu ir jis pradės tęžti. Viskas turi vykti lygiagrečiai, čia kočiojama, čia verdama, čia valgoma.
Čeburekų negalima prisikepti pilno bliūdo ir laukti ateinant valgytojų. Iškart iškepti jie būna nuostabiai traškūs, paskui ima nykiai minkštėti. Taigi vaizdelis maždaug toks: viena kilni persona kočioja tešlą ir atlieka kitus lipdybos darbus, čia pat kaista puodas aliejaus, kuriame verda čeburekai, o aplink sukiojasi būrys skėrių, tykojančių nučiupti ką tik išgriebtą pasakiškai skanų čebureką.
Kepti geriausia gilioje keptuvėje. Aliejaus turi būti daug, kad čeburekai jame galėtų plaukioti. Paprastai jie kepa tyliai ir taikiai, bet jei kuris nors prakiūra, apie tai sužino visas svietas, prasideda garsus čirškimas ir aliejaus purslų taškymasis ant sienų. Deja, net Ponui Didžiajam Ekspertui pasitaiko, kad jo čeburekas prakiūra. Ką padarysi, kaip per televizorių sako Valinskas, ir protinga višta kartais užpakalį išsidilgina.
Čeburekai kepdami neprisisiurbia riebalų, tačiau išgriebti vistiek reiktų ant servetėlės, kad sugertų tuos paviršinius.
Prakandus teisingą, neprakiurusį čebureką, jo viduj būna labai skanaus sultinio. Kas valgo laikydamas ne virš lėkštės, apsidrabsto kelnes.
Čia tai profesionalumas !
bet reportazas irgi neprastas
Taip. Čeburekai aprašyti skaniai.
Tik nesutinku, kad čeburekai kurie daromi varškės ar kefyro tešlos pagrindu nėra čeburekai.
Čeburekai, tikrai čeburekai ir nė kiek ne prastesni
tikra tiesa, Laura
iii, reportažas ilgai nokęs, labiausias stabdis buvo nuotraukos, o šitos irgi galim sakyt atsitiktinės, iš gimtadienio, kur buvo pavasarį, iškarpytos.
Virgilija, aš iš čebureko tikiuosi, kad būtų plonos tešlos su pūslytėmis. Bet niekam negaliu uždrausti varškėtį vadinti čebureku.
Labai smagu buvo skaityti
Ak, tie mūsų vyrai, jie nuostabūs 
Gal vieną dieną ir aš prisiruošiu čeburekus virt – ačiū už receptuką. Įtariu kad už tokį gėrį mano Ponas Čeburekų Ekspertas savaitę mane ant rankų nešiotų
)
taip, šitam reikalui reikia šiek tiek prisruošimo, be to nuo kaitinamo aliejaus prismilksta kvapo, mes vasarą išvis kepdavom senąją dujinę į kiemą išsinešę.
Ak tie mūsų nuostabūs Ekspertai…
[...] kiti trys asmenys maivėsi, kai kas buvo ir taip sotus, kai kas pernelyg išrankus, Ponas Didysis Čeburekų Ekspertas raukėsi dėl čiobrelių, kurių, kaip paaiškėjo, nemėgsta. Pasakė “sama [...]
Manau reikės šį receptą išbandyti
Bandyk, tikrai pavyks. Paskum grįšk čia papasakot, kaip sekėsi
NUOSTABUS CEBUREKU RECEPTAS.TIKRAI NEPASIGAILESIT.DAUG METU KEPU,IR NESINORI KAZKA IS NAUJU RECEPTU GAMINTI
Rita, kaip tik pagal tokį kepi?
Nauji receptai – puiku, bet reiktų juos ir vadinti naujais vardais, o kas klasika, tai klasika.
Nieko ypatingo ! Su varske ar kefyru simta kartu skaniau …as taip irgi esu dariusi ….
Mūsų draugai, giminės ir kaimynai vienu balsu tvirtina, kad šie čeburekai ypatingi. Deja palyginti su tavaisiais galimybės nėra.
Ir man ir mano sunui jie tikrai labai patiko! Pagaliau turejau galimybe paragauti, nes Ignas jau seniai juos gyre