Čeburekai veganams
Pas mus atvyko du dviratininkai veganai. Būtų neatvykę, nes neplanavo per dieną minti iki Joniškio 110 kilometrų sunkiai apkrautais dviračiais dulkėtu žvyrkeliu prieš vėją. Bet čia nutiko toks dalykas – dviratininkai kažkur prieky pamatė keistą vyrą. Jis tai pasislėpdavo šalikelėjo, tai vėl išlįsdavo ant kelio, atrodė, kad laukia dviratininkų. Iš tolo žiūrint, jiems net pradėjo atrodyti, kad vyras turi prie juostos prisegtą kardą. Pasidarė baisu. Nors šitie du dviratininkai nėra iš bailiųjų, Amerikoje juos bandė gąsdinti kalnų liūtas, be to jie ėjo vandens iš girdyklos, prie kurios buvo pririštas baisiausiai didelis bulius, be to juos daug kartų puolė šunys. Visko buvo, bet tas vyras tai išnykdamas pakelės griovyje, tai vėl pasirodydamas ant kelio tikrai sukėlė nerimo. Todėl dviratininkai nusprendė, kad geriau nenakvos nežinia kur pasistatę palapinę, kad naktį neateitų plėšikas su kardu ir jų neužkapotų, bet dar pamins daugiau kilometrų – iki mūsų.
O pas mus čeburekų daugiadienės! Penkta diena – čeburekai, nes tai atlieka tešlos, tai atlieka įdaro, todėl reikia dar pasidaryti tešlos… tai Ponas Didysis Ekspertas atsimena dar ką nors, kas šiemet čeburekų dar nevalgė.
Pono Didžiojo Eksperto čeburekai būna normalūs – su mėsa. Jau seniai yra žinoma ir vis populiarėjanti vegetariška versija – su varške ir žalumynais.
Bet veganiška? Nors… geriau pagalvojus – o ko ne? Tešla tik miltai druska ir vanduo. O įdarą sutvėrėme iš virtų bulvių. Jas sutrynėme į košę, kurią paminkštinome kanapių pienu ir pagardinome pakepintais svogūnais. Plius druskos, juodų maltų pipirų ir turėjo būti krapų (bet užmiršome), ir gaunasi labai geras veganiškas čeburekų įdaras.
Klausėm dviratininkų, kaip jie pasidarė veganais. Kažkur Pietų Amerikoje dirbo kavinėje. Ateidavo valgyti veganai, o jie nežinodavo ką pasiūlyti, tik nebent pagraužti morką. Paskui pradėjo domėtis, atrado daugybę puikių veganiškų receptų, o taip pat ir žinių, ką mėsos valgymas daro žmogaus kūnui ir Žemės planetai. “Kai pasuki ta kryptimi, kelio atgal nėra. Nes nėra jokių argumentų,” – sakė Nicolas.
Jis nutarė tik vieną kartą per metus padaryti išimtį – jis labai mėgsta sūrio fondiu, tai nutarė, kad vieną kartą per metus, prieš Kalėdas trumpam nustos būti veganu.
Bet išėjo šiek tiek kitaip. Nereikėjo laukti nė Kalėdų. Žiūrėkit, ką turiu – parodžiau jiems jau beveik tris savaites niekaip nesuvalgytą šakotį. “Baumkuchen!” – sušuko abu. Taip jis vadinasi Liuksemburge, tik ten jis yra nežmoniškai brangus ir valgomas tik vestuvių proga, o be to neturi tokių ragų kaip šakotis. Turėjau paaiškinti, kaip padaromi šakočio ragai (nesvarbu, kad niekad nesu dariusi, bet paaiškinti taigi galiu). Ir tik tada kai suragavome po gabalą, visi atsiminėme, kad jie taigi veganai, o šakotis taigi iš sviesto ir kiaušinių.
Ai, tiek to, pasakė veganai. Ir kitą rytą išmynė į Latviją.
