Tai kur čia tas pensininkų rojus? – trečią dieną jau klausėm savo vadovės, nes būtent tokia yra Tenerifės reputacija. Mes tose vietose nebūnam – atsakė vadovė. Ir labai gerai, nes į pensininkų rojų dar spėsim! O kol kas mus kasryt nuveždavo kažkur, paleisdavo kažkur ir mes išeidavome kažkur. Eidavome visą … Skaityti toliau
Read more
Mes su latviais sėdim Budafoko požemiuose ir degustuojam vynuogių sultis. Yra ir užkandžių gražiai pateiktų, latviai juos visus vadina “ėdienais“.
Vynų ir požemių šeimininkė Judita mums jau aprodė požemius aukštais skliautais, nusitiesiančius į nesibagiančias tolumas, kurių yra visa sistema iš viso apie 100 kilometrų (Judita sakė 100, nors … Skaityti toliau
Kristoferi!!! Kristoferi!!! – šūkavau aš šaltame keistame koridoriuje, pilname paveikslų. Mes buvome Dailininkų kelyje ir turėjome miegoti dailininko namuose. Aš visai netyčia buvau pataikiusi tuos namus užsakyti, nes ieškojau nakvynių žemėlapio bakštymo būdu (“pabandau čia, o gal čia”), ir kai Kristoferis pažadėjo nakvynę, kai pravesiu jam pinigų, tik tada išaiškėjo, … Skaityti toliau
Read more
Jeigu patenki į bir-bir vyrų rankas, tai neabejok, arbatą gersi kelis kartus per dieną. Ji bus užverdama sidabriniame arbatinuke ir pilama į stiklines iš aukšto, labai iš aukšto. Ar pas juos namuose būsi, ar bambukinėje pašiūrėje pakeliui link Toubkalio viršūnės, ar riade vidury Marakešo medinos, laiks nuo laiko ištiks arbatos … Skaityti toliau
Read more
Atėjau į Aizkrauklę pėsčiomis. Per kolektyvinius sodus. O tų sodų plotai tikrai dideli. Spėju jie išdalinti tada, kai pastatytas miestas, apie 1970-uosius, tada net ne Aizkraukle vadintas, o latvių revoliucionieriaus vardu.
Tada turbūt kitaip sodeliai atrodė, bet dabar lyg džiunglės. Visur priaugę krūmų ir žolių didesnių už žmogų, tarp jų … Skaityti toliau
Read more
Mes visą dieną vaikščiojom per miškus, dumblynus, palei skardžius labai įspūdingus, šalia Gaujos senvagės ir šaltinių, kurių debitas 2 litrai per sekundę, mūsų buvo dvidešimt, ir kai kurie biškį nesitikėjo, kad reiks tiek eiti arba suakmenėdavo pamatę griovį stačiais šlaitais. Tai juos pusiau nešėm. Bet pavakariais kai pamatėm, į kokią … Skaityti toliau
Read more
Man patinka daiktai su istorijomis. Net jei tai tik mėlynės.
Todėl paimu stiklainiuką mėlynių uogienės ir svajingai sakau: “Šita mėlynių uogienė…”. Padarau svajingą pauzę…, per kurią deja pamatau, kaip namiškiai susižvalgo ir nutaiso veidus. Jiems visai nepatinka, kad pasakoju daiktų istorijas.
Bet ką daryt, kad mėlynių istorija jau užkilusi iki … Skaityti toliau
Read more