Buvo Binkis Balsių dvarely

Dvarelis, priklausęs Kudrevičiams, jų statytas, mylėtas ir puoselėtas, dabar labiau siejamas su Kaziu Binkiu.Ak, tada, beveik prieš šimtą metų važiuodamas į Lašmenpamūšį pas bičiulį bohemišką latvį Borisą Melngailį, jis nežinojo, kokia lemtis jo laukia.

Nežinojo, kad toje kelionėje sutiks Sofiją.

Traukiniu, o paskui siauruku važiuodamas iš Kauno į kažkokias tolybes už Pakruojo, jis galvos apie Pranę, savo žmoną ir pirmąją meilę, su kuria gyvenimas pradėjęs byrėti, nes nu suprantat, tiesiog nebelikę džiugesio.

Balsių dvarely svečiuodamasis nebenuleis akių nuo gražuolės šeimininkų dukros Sofijos.

Sofija vėliau aprašys tą susitikimą: “Lempos šviesoje išvydau blyškų, įdvasintą, gražų Kazimiero Binkio veidą. Man jis patiko iš karto. Jaučiau, kad ir jam patikau – tarp mūsų nusitęsė nematomas, bet stiprus dvasinis ryšys, kuris tolydžio stiprėjo”.

Sofijai ant rankos bus sutuoktuvių žiedas, bet jos vyro Binkis taip ir nepamatys, nes jis bus likęs Šiauliuose, paskui išvykęs į Argentiną, paskui numirs.

Praėjus porai metų nuo to susitikimo ir jo žmona Pranė numirs nuo plaučių uždegimo būdama 29 metų amžiaus.

1929 m. Kazys Binkis ves Sofiją Kudrevičiūtę-Nacevičienę, jie kartu augins du Binkio vaikus ir dvi Sofijos dukras iš pirmosios santuokos.

Prisiskolins pinigų (40 000 litų!!!), prisipirks naujoviškų traktorių ir dėl visa ko arklių, pasamdys darbininkų, apsės laukus cukriniais runkeliais, prisiplanuos, kaip jų derlių siaurukas gabens į Pavenčių cukraus fabriką… tačiau užeis ankstyvos šalnos ir runkeliai suledės laukuose. Ūkio nebeišgelbės 800 inkubatoriuose išperėtų viščiukų.

Ai, jis mos ranka, poetas – ne ūkininkas… kitais metais laukuose žydės tik usnys, galvoje ūžaus keturi vėjai, savivekliniai teatrai Lietuvos mokyklose statys spektaklį “Atžalynas”, mamos vaikms skaitys knygelę apie šimtą zuikių susirinkusių, net žalia girelė linko. Gal bus ateinančio karo nuojauta, o gal jos nebus, bet baisieji laikai deja ateis, ir jų bute Kaune Sofijos pastangomis bus įkurtas gelbėjamų “žydų viešbutis”.

Kas vyks Balsių dvarelyje pokario metais, kada Binkio jau nebebus? Ar bus jo kambariai išdalinti vietinėms kolūkiečių šeimoms? Gal taip, gal ne, žinių neturiu.

Bet pastatai pamažu nyks, augalai keros nevaldomi, centre bus pastatyta skulptūra apie keturis vėjus.

Jo eilės “Vien tik mėlyna akyse, žemėj, ore ir danguj” bus prisimintos balandžio 13-ą vaikščiojant per žydinčias scyles bruzgynais virtusioje dvarvietėje.

Daugiau apie tai:

Labai geras Genės Juodytės straipsnis Binkynėje poetą beprimena stogastulpis

Ados Alejūnaitės nuostabių nuostabiausias įrašas apie Balsių dvarą ir Poeto Žmoną