Burokėlių risotto su mėlynuoju sūriu
burokėlių rizotto
Burokėlių risotto su pelėsiniu sūriu, pasakysiu aš jum, visai ne tas pats, kas supelėję barščiai su ryžiais.
Teoriškai skirtumą išmąstyti būtų sunku, praktiškai jis yra.
Ponas Didysis Ekspertas, sėdėdamas ant grindų ir žiūrėdamas ekrane bėgiojančius dinozaurus, risotą kabina, aš virtuvės tarpdury laukiu reakcijos. Eksperto veidas liūdnas, o žodžių nėra. Neiškentus paklausiu – na kaip? Gi matai, kad valgau,- atsako Ekspertas, o tai jau šis tas. Bele ko jam neįkiši.
Burokėlių risotto – ne bele kas.
Kiekiai apytiksliai:
- 1 burokėlis
- 1 svogūnas
- 2 skiltelės česnako
- keli šaukštai alyvuogių aliejaus arba lydyto sviesto
- 2 saujos apvaliųjų ryžių
- 100 ml vyno (paprastai risotui naudojamas baltas, bet čia, manau tiktų visų spalvų)
- 0,5 l daržovių sultinio
- 50-100 g sūrio su mėlynuoju pelėsiu
- druska, pipirai, kapotos petražolės
Aliejuje arba svieste pakepinti susmulkintą svogūną. Kai pasidarys skaidrūs, sudėti smulkintą česnaką ir dar trumpai pakepti.
Sudėti ryžius ir šiek tiek pakaitinti maišant – ryžiai irgi pradeda skaidrėti, bet tik grūdelio pakraščiuose, centre lieka baltas taškas. Sudėti tarkuotus burokėlius (prieš tai jų apvirti nereikia). Gerai išmaišyti, nenuimant nuo ugnies. Supilti vyną ir leisti jam susigerti.
Kitam puode jau turi ant labai lėtos ugnies virti sultinys. Semti po samtuką karšto sultinio, pilti į ryžius, išmaišyti, ir kai skystis visas susigers, pilti sultinio vėl. Nuo puodo neatsitraukti – maišyti ir stebėti momentą, kai ryžiai pareikalaus dar sultinio.
Maždaug po 20 min paragauti, ar išvirę ryžiai. Jei ne – tęsti, jei taip – sudėti gabaliukais supjaustytą sūrį, druskos kiek dar trūksta, grūstų pipirų. Išmaišyti. Kelias minutes palaikyti uždengus. Užbarstyti petražolėm.
Naudojau minkštą pelėsinį sūrį (kuriam buvo nukainavimas). Jis ryžiuose ištirpo visiškai, suteikdamas labiau kreminę konsistenciją, sotumą ir malonų prieskonį. Nežinant, ko dėta, nelabai ir suprasi, iš kur tas prieskonis kyla.
Pagal Beetroot & blue cheese risotto
Nežinau, man vien ta spalva nepriimtina.. Nepanašu į valgomą dalyką raudoni ryžiai.
Išmąsčiau vieną teorinį skirtumą! Taigi barščių su ryžiais nebūna.
Valgiau burokėlių rizotą ir aš, tik gaminau be pelėsinio sūrio, nes man jo neįkiši – labai netikus ir neprabangi aš ekspertė
Man spalva netrukdo, o kadangi ir burokėlius, ir ryžius mėgstu.. rezultatas skanus labai buvo 
Senais laikais buvo tokia atseit mįslė: raudona, blizganti, benzinu smirdanti. Atsakymas – vyšnia. O kodėl benzinu? Mano vyšnia, kuo noriu, tuo laistau.
Taip ir čia, mano ryžiai, kokia spalva noriu, tokia puošiu
Medėja, o jeigu geltoni? Geriau?
Vilma, barščių su ryžiais nebūna, tol kol… atsiranda
Asta, kai pati gamini, tai žinai, kad be pelėsinio sūrio, bet jei kas pavaišintų… ką žinai, gal ir įkištų.
Aš, beje, irgi kažkada nemėgdavau, o paskui tik bac ir pamėgau… kažkaip… pati nepamenu kaip…
Aha, geltoni geriau, perryškios spalvos mane gasdina
kaip boruze ar raudona šviesoforo šviesa įspėja apie pavojų 
)
O aš visokias spalvas mėgstu ir valgau beveik viską. Labai skaniai žiūrisi…įdomu kada į mano kiemą ateis tokia šventė kai pradėsiu gamint tokius patiekalus, o tai laiko nėra arba vieno produkto kokio pritrūksta.
Laura, kartais trūksta laiko, kartais produkto, o kartais valgymo bendrininko
Dalia, burokėlį tarkuoti burokine tarka ar smulkesne? Ačiū
burokine
Ir visai skanu
nu