Toks bulgaras, keliaujantis dviračiu

“Aš valgau viską”,- sako jis. “Aštuonerius metus buvau vegetaras, bet po kelionės į Meksiką valgau viską. Meksikoj vegetaras numirtų iš bado”.

Kaip?- klausiu aš. Kodėl būtent Meksikoj sunku išlikti vegetaru. Ten juk turėtų būti pilna visokių daržovių ir vaisių. Jis atsako, kad taip, visko ten yra, netgi tokių vaisių, kurių niekur kitur nebuvo matęs, tačiau visas maistas gaminamas su mėsa. Meksikoje neverda valgyti taip, kaip įprasta pas mus. Neverda nei sriubų, nei košių, jie tiesiog krauna visokius produktus į paplotėlius, sulanksto ir valgo. Tiesiog gatvėj stovi tokios kepyklėlės – priekabikės, kuriose tuos paplotėlius kepa, prikrauna priedų ir parduoda. Tik vieną versiją be mėsos jie turi – tai pupų tyrė, kuri irgi valgoma užtepta ant paplotėlio. Tačiau tai laikoma varguolių maistu, o pupų valgytojai pravardžiuojami “frijolero” (tariama “fricholero”) – tai niekinantis žodis, apibūdinantis vargetą.

Per Meksiką jis važiavo dviračiu drauge su kitu bulgaru, o įspūdį padarė šalies dydis. “300 kilometrų kelias eina per džiungles. Nieko nėra, tik kelias ir iš abiejų jo pusių žaliuojanti siena. Neįkelsi miškan net kojos, nes jis toks tankus, kad iš tiesų kaip siena.”

Visai kas kita arabų šalyse. Oi, ten gali būti ir vegetaru, ir smaližium, ten tik negali miegoti palapinėje. Kodėl?- klausiu aš, įsivaizduodama barzdotus, chalatuotus, kalavijais ginkluotus tvarkos saugotojus. Ogi todėl, atsako jis, kad ten esi kaip mat pakviečiamas svečiuotis. Esi vaišinamas saldžiausiais melionais, vynuogėmis kiš-miš ir geltonais ryžiais bei falafeliais. Padarytas iš “nahut”,- sako Peičo (dviratininko bulgaro vardas yra Peičo, jei aš gerai nugirdau. Ponas Didysis Ekspertas galvoja, kad Peidžas, nes jis nugirdo kitaip.). “Nahut” yra labai mėgstamas ir arabų šalyse, ir Bulgarijoje, ir netgi vadinamas tuo pačiu žodžiu. “Avinžirnis” – sakau aš, blizgėdama savo erudicija. Nahut yra avinžirnis. Aš įsivaizduoju uždarus arabiškus kiemus, kurių vidury kūrenamas laužas ir kabo katilas su maistu. Ne, yra ne taip, sako Peičo. Jie verda ant dujų, kurios ten yra labai pigios. Susimoka 5 dolerius per metus ir gali naudoti propan-butan be jokių apribojimų. Taip, arabų šalyse alkanas neliksi. Pamaitinti svečią jiems yra šventa pareiga. Pasitaikė svečiuotis tikrai varginguose namuose, kuriuose dešimt vaikų sėdi prie stalo ir atidžiai žiūri, kaip valgai. Kodėl jie taip žiūri? Todėl, kad valgai maistą, kuris šiuose namuose yra prabanga. Tu kaip svečias jo gavai, o namiškiai ne. Tačiau negali susinepatoginti ir nevalgyti, nes tavo pareiga yra priimti svetingumą.

O kaip yra Bulgarijoje? – klausiu, ir Peičo atsako, kad maistas pasidarė žymiai prastesnis jiems prisijungus prie Europos Sąjungos. Mums liepia nustoti auginti savo daržoves, o atsivežti jas iš Ispanijos!- piktinasi jis. Bulgariškas pomidoras buvo kvapnus ir skanus, o ispanišką pomidorą jei mesi ant žemės, jis atšoks kaip guminis kamuoliukas!

Paskui jis pasakoja apie “šopska salata” – labiausiai kitose šalyse žinomą bulgarišką valgį. Šopska salata kilusi iš Šopska regiono Bulgarijoje. Dažnai nuvykęs į svečias šalis, Peičo atranda, kad ir ten patiekiamos tokios pat salotos, ir vadinamos jos taip pat: “šopska”. Jos yra labai paprastos: pomidorai, agurkai ir sūris “sirene” – tai tradiciškas bulgariškas brynzos tipo sūris, naudojamos daugelyje bulgariškų patiekalų, o taip pat ir garsiojoje banicoje.

Peičo pasakoja, kad plonyčius tešlos lakštus banicai galima nusipirkti, o galima ir pasigaminti. Būna tokių profesionalų, kurie labai mikliai suvaldo tešlą, suformuoja iš jos diską ir suka ore, o su kiekvienu apsisukimu tešlos lakštas plonėja, veikiamas išcentrinės jėgos. “Ypatingai gerai su šia plona tešla susitvarko čigonai”,- sako jis. Klausiu, ar Bulgarijoje čigonai dirba, o jis atsako, kad šiaip jau nelabai dirba, bet tešlos lakštų sukimas yra vienas iš tų darbų, kuriuos dirba. Būna tokios mažos kepyklytės, kuriose gaminama banica, čigonai nėra jų savininkai, tačiau dirba jose. Iš plonos tešlos su “sirene” suformuojamas ir iškepamas nedidelis pyragėlis, kuris yra populiariausias bulgariškas “gatvės maistas”, tai, ką nusipirksi ir sukramsnosi pakeliui į darbą ar mokyklą. Užsigersi “boza”. Kas tai yra man nelabai aišku, atrodo truputį panašu į girą, tačiau manau, kad reiks sulakstyti kada į Bulgariją ir ištirti.

O pabaigai Peičo papasakotas dilgėlių sriubos receptas. Peičo ją dažnai išsiverda kelionėje. Kadangi išvažiavo iš namų balandžio pradžioje ir mynė į šiaurę, tai vis užtikdavo nepasibaigusį pavasarį, šviežią žalumą ir neperaugusias dilgėles, tinkančias sriubai.

Bulgariška diglėlių sriuba

  • dilgėlių lapų
  • truputis miltų
  • sūrio “sirene”, arba fetos, arba brinzos
  • druskos, aitriosios paprikos

Dilgėlių lapai susmulkinami ir paverdami keletą minučių pasūdytame vandenyje. Intensyviai maišant įberiama šiek tiek miltų – kas sriuba sutirštėtų. Nuimama nuo ugnies ir įtrupinama sūrio. Galima įsimesti aitriosios paprikos. Viskas. Labai greit, labai paprasta, ir Peičo sakė, kad visi, kas ragavo, gyrė.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

Facebook Like Button for Dummies